Jei kas klaustų, kokia asmenybė esi, kaip save apibūdintum?

Pirmiausiai turbūt galiu pasakyti, ką žmonės apie mane galvoja. Visų pirma, sako, kad esu beprotiškai drąsi. Man taip neatrodo, bet turbūt drąsa nereiškia, kad kažko nebijai daryti – bijai, bet vis tiek darai. Aš sau radau tokį drąsos apibūdinimą ir tada supratau: galbūt ir esu drąsi, iš tikrųjų, kalbėti nepatogiomis temomis.

Tai drąsi ir labai myliu gyvenimą. Kvėpuojanti gyvenimu ir besidžiaugianti kiekviena diena, nes žiauriai faina yra gyventi.

Kaip supranti feminizmą, ką jis tau reiškia ir kodėl?

Kodėl pasirinkau šią temą gvildenti – tai nutiko čia, Vilniaus universitete, kada įstojau mokytis magistrantūros studijose. Teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad aš jų nepabaigiau ir man labai labai apmaudu, bet pirmame magistrantūros kurse sutikau dvi nuostabias dėstytojas, kurios mane įkvepė domėtis feminizmo tematika. Jos visiškai turbūt net nesiekė to padaryti, bet man taip patiko, kaip jos kalbėjo apie lyčių lygybę, kad aš nusprendžiau rašyti savo magistrantūros darbą feministine tematika. Dabar prisimenu, kad mano tema turėjo būti animaciniai filmai, skiriami šeimai, ir kaip ten yra vaizduojamos lytys. Norėjau paimti vieną netipinį variantą – „Nerealieji“ 2 dalį, nes ten kaip tik visiškai apsivertė lyčių vaidmenys, ir mane tas labai įkvėpė.

Aš pamaniau, kad kažkaip dabar tas feministinis judėjimas yra tarsi užribyje, visiškai pašonėje, nes mums pradėjo atrodyti, kad feminizmo nebereikia, tarsi moterys turi visas teises, bet iš tiesų tai ne. Mes tikrai dar neturime lyčių lygybės ir tai rodo labai daug faktų. Bet kitas dalykas – feminizmas man yra, visų pirma, apie visų žmonių lygybę. Visiškai nesvarbu, kokia orientacija, kokia žmogaus spalva, lytis; iš esmės visi mes turim teisę į gerbūvį, ir aš negaliu apkęsti, kai šita teisė dėl tokių nesąmoningų dalykų kaip lyties, orientacijos, rasės, yra suvaržoma. Tai yra absurdas, taip neturi būti.

Aš pasitelkiu feminizmą, nes manau, kad moterys turi daug jėgos savyje pakeisti pasaulį, tik man atrodo, kad mes esame pamiršusios tai. Tai aš savo pavyzdžiu noriu parodyti, ir kad feminizmo reikia, ir kad moterys yra labai didžiulė jėga. Ir vyrai, be abejonių. Visi žmonės esame jėga, tik esame pamiršę: ir naikinam, ir varžom daug dalykų.

Kaip ir kodėl nusprendei sukurti projektą „Fema“?

Vėl turiu grįžti į VU laikus, kai vasarą pradėjau rašyti magistrą. Aš dirbau mokytoja ir mano vasaros būdavo laisvos, tai pagalvojau, kad turėčiau išnaudoti laiką tinkamai ir kad visą rašto darbo teorinę dalį galiu parašyti per vasarą. Pradėjau rašyti, teko atsiversti daug feministinės literatūros. Kaip dabar prisimenu, sėdėjau Mažvydo bibliotekoj, buvo lygiai toks pat karštis, ir skaičiau Chimamanda Ngozi Adichie knygutę „We Should All Be Feminists“. Perskaičiau tobulą eilutę, kuri man tiesiog, atrodo, viską sudėliojo į vietas: kad mes turime berniukus ir mergaites ugdyti vienodai. Jei berniukas išeina su mergaite į pasimatymą, tai neturėtų būti savaime suprantama, kad berniukas turėtų apmokėti mergaitės sąskaitą, kai jam lygiai tiek pat metų, kiek ir tai mergaitei. Tai reiškia, kad jie abu turi pinigų iš tėvų. Jei berniukas nori tą daryti, viskas yra okay, bet jis neprivalo to daryti.

Ši pastraipėlė, eilutė, taip susišaukė, ir supratau, kad apie tai turiu rašyti, o aš visą gyvenimą norėjau apie kažką rašyti, tik niekada nežinojau apie ką. Pasiimdavau kokias politines temas, greitai nusibosdavo. Aš istorikė – imdavausi apie istoriją rašyti, bet irgi supratau, kad tai ne man. Čia nuo smegenų iki pirštų galiukų pajutau nuostabų apšvietimo jausmą. Galvojau, tai yra tai, apie ką turiu rašyti, ir tada viskas labai greitai sustojo į vietas. Sako, tu tik aiškiai žinok, ko nori, ir tau pats likimas ar dievas, ar visata sudės visus žingsnius, kur tu turi eiti. Labai greitai atsirado, kas man sukūrė logotipą. Viskas įvyko per savaitę.

Man viskas susišaukė, nes dirbau krikščioniškoje mokykloje, kurioje labai pastebėdavau lyčių nelygybę. Matydavau, kad berniukai mergaitėms prikaišioja, kad jos retai nešioja sukneles ar sijonus; pavyzdžiui, viena mergaitė pasakė: „Aš noriu nusikirpti trumpai plaukus, nes man labai gražu, bet mokyklos berniukai sako: „Tu būsi vyriška.““ Nu tai briedas. Arba tie patys berniukai sakė – „iš manęs kūno kultūros pamokoje šaiposi kiti berniukai, kad aš nepakeliu kažkiek svarmenų“. Taip neturėtų būti, kad kaip vyras turėtum pakelti kažkiek svarmenų ar eiti kaip vyras. Neturi taip būti. Ir aš tos neteisybės mačiau tikrai nemažai.

Kitas dalykas – aš mačiau, kad mano buvusiems auklėtiniams, mano mokiniams kilo daug klausimų, pavyzdžiui, kaip atskirti seksualinį priekabiavimą nuo flirto. Jiems labai aktualu – paaugliai. Arba, kas yra saugus seksas, kaip man apsisaugoti – jiems kyla tokie klausimai, bet jie neturi, kur paklausti. Mano pirminė idėja buvo sukurti „Femą“ Instagrame ir būti tik Instagrame, nes žinojau, kad mane seks mano mokiniai. Bet po to prisijungė vis daugiau ir daugiau žmonių, ir vyresnių, nes pasirodo, kad mums niekada niekas neatsakė į šituos klausimus. Šitie klausimai paruošia gyvenimui, o mokykla ir turi ruošti gyvenimui. Užtat žmonės ir renkasi, nes jiems iki šiol rūpi sužinoti. Man yra 29 metai, aš dabar jau atpažįstu, kur yra seksualinis priekabiavimas, kur flirtas, bet 21, 23 metų mergina gali nežinoti. Nežinoti yra visiškai normalu, nes niekas to nemokė. Vyrams irgi lygiai tas pats. Merginos nėra šventuolės, kurios tik patiria seksualinę prievartą – vyrai lygiai taip pat patiria prievartą ir iš moterų. Tampa labai svarbu juos šviesti šitomis temomis.

„Fema“ – apskritai edukacinis projektas apie žmogišką gyvenimą. Mes visi kaip žmonės turim gyventi kaip žmonės. Viskas susiveda į tai, kad mokykloj mačiau daug problemų ir norėjau jas išspręsti. Pasirinkau radikalesnį būdą, bet įdomesnį man.

Kadangi paminėjai norą savo aplinką bent kažkiek pakeisti, tai kaip manai, kaip feminizmas ir lyčių vaidmenų atsisakymas gali paveikti žmonių kasdienybę?

Aš manau, kad visų pirma sužibėtų labai daug talentų, nes dabar lyties stereotipai realiai žudo talentus. Savo tekstuose dalinausi viena istorija, kur vienos moters buvo paklausta: „Kas geriau kuria verslą, vyrai ar moterys? O galbūt negalima skirstyti?“ ir ji pasakė, jog verslą geriau kuria vyrai, nes jie protingesni. Ir ji prisistatė, kad ji yra fizikos mokytoja. Tai jau ta pati jos pasakyta frazė, kad vyrai gabesni, mane labai sužeidė. O tada dar sužinojau, kad ji fizikos mokytoja… Tai pagalvokit, su kokia nuostata ši mokytoja ateina į mokyklą kiekvieną dieną ir kaip ji gali sužlugdyti talentus. Tai aš manau, kad, jei mes atsisakytume lyčių vaidmenų, tai ir mūsų valstybėje, ir apskritai visame pasaulyje sužibėtų daug daugiau talentų ir būtų mažiau sužeistų žmonių. Galbūt atsirastų daugiau lyderių moterų, galbūt vyrų būtų daugiau mokytojų, floristų, mezgėjų, siuvėjų ir taip toliau. Ir jie galbūt išeitų iš gerai apmokamų darbų ir pradėtų dirbti tai, kas jiems realiai patinka. Nes vis dar yra tas stereotipas, kad vyras yra šeimos galva ir jis turi parnešti duoną šeimai. Tai, neva, uždirbti daugiau pinigų. Bet tai nėra tiesa, nes gi koks absurdas, koks skirtumas, kas šeimoje daugiau uždirba – vyras ar moteris. Iš kur čia kyla tokie dalykai?

Kitas dalykas – ekonomikai būtų žymiai geriau. Dirbtų daugiau moterų. Nes dabar vis tik – nemenkinu tų darbų, bet – moterų yra daugiau tuose darbuose, kur yra mokamas mažesnis atlyginimas. O jei suteiktume joms progą dirbti geriau apmokamus darbus, tai galbūt atsirastų daugiau darbo vietų. Tai ir ekonomika kiltų, ir socialinių problemų daug daugiau išsispręstų.

Žmonės turi labai daug socialinių problemų, na, pavyzdžiui, esame homofobiški. Galbūt tai ne socialinė problema, bet, kita vertus, labai siejasi. Jei po jų psichologiją pradėtume kapstytis ir ieškotume, kur jie turi problemų su saviverte, su vaikystės traumomis, galbūt atsisakytume ir homofobijos. 

Socialiniuose tinkluose teigei, jog gyvename socialinių vaidmenų pasaulyje, kurie yra priskirti lyčiai. Kaip manai, ką turėtume daryti kaip visuomenė, kad tai pasikeistų?

Visų pirma, tai visi pokyčiai visada prasideda nuo savęs. Nenoriu, kad galvotumėte, kad aš čia esu šventuolė, nes aš lygiai taip pat gyvenau apsimetusi lyties stereotipais. Visą gyvenimą buvo iš aplinkos į galvą kalama, kad, na, aš moteris, tai aš turiu susimažinti, o vyras prie manęs, tai kaip vyras-mūras-ąžuolas. Ačiū dievui, kad mano šeima niekada negyveno tais lyties stereotipais ir jie mane visada stūmė ir net neišskyrė, tiesiog aš ir brolis galėjome daryti absoliučiai viską, ką norėjome. 

Bet aš atėjusi į mokyklą vieną kartą esu pasakiusi savo auklėtiniui: „Tu esi nevyriškas“. Tai nutiko, kai reikėjo iš klasės išnešti suolus bei kėdes, ir jis buvo toks sudėtingo charakterio, užsispyręs – toks grynas paauglys. Ir tada, kai aš pasakiau “Būk vyras; tu dabar elgiesi nevyriškai”, man buvo toks pirmas dingtelėjimas – “Ką aš čia pasakiau? Kodėl aš tai pasakiau?”. Tada aš ir pradėjau valyti iš savęs stereotipus ir nebesakyti tokių dalykų. 

Labai reikia gaudyti savo kalbą, ypač reikia žiūrėti, ką mes kalbame jauniems žmonėms – paaugliams, vaikams. Tarkim, jei kalbėdami su mergaitėmis dažnai pabrėžiame jų grožį kaip nuopelną, pavyzdžiui, mergaitei sakome “Koks gražus tavo kaspiniukas ir kokia tu graži”, o berniukui “Oho, koks tu puikus instruktorius, ar čia pats kažką pastatei?”. Galėtume ir mergaitei tą patį pasakyti, paklausti, ar pati pasidarė kaspiniuką, tada mes jau pabrėžtume, kad ji pati pasiekė kažkokį rezultatą. 

Deja, mes mergaitėms labai dažnai ir sakome, kad joms užtenka būti gražioms. Tada tokios mergaitės užauga ir socialiniuose tinkluose bando visaip iš savęs išlaužti žvaigždę, suserga depresija, nes galų gale atsibosta ta pati mergaitė būdama graži, nebegauna like’ų ir susiduria su realybe gyvenime, kad visgi reiks eiti dirbti. Tai tokiai mergaitei užaugus būna labai sunku, nes visgi ji supranta, kad ji nėra tobula.

Vėlgi patriarchija yra toks dalykas, kad moterims yra sugalvotas grožio standartas, kad tik kažkokio tipo moteris yra graži. Gražiai atrodyti, gražiai apsirengti nėra nieko blogo, bet kai mes bandome įtilpti į kažkokį rėmą, mes tada jau stengiamės būti tobulomis ir tas perfekcionizmas žiauriai žudo. Todėl moterims ypatingai svarbu žiūrėti, kaip mes su savimi kalbame, ką mes sakome kiekvienai. Taigi man feminizmas yra ir ne tik apie tai, kaip aš elgiuosi su kitais žmonėmis, bet ir kaip aš elgiuosi su savimi.

Kaip pati vertini moteriškumo ir vyriškumo sąvokas? Ar tokios sąvokos iš viso turėtų egzistuoti?

Tai yra toks amžinas klausimas, į kurį aš niekada neturiu atsakymo. Bėda su šiomis sąvokomis yra ta, kad mes vėlgi bandome žmogų įstatyti į kažkokias dėžutes. Moteriškumas ir vyriškumas yra labai subjektyvu, kas man yra moteriška ar vyriška, kitam žmogui nemoteriška ar nevyriška. Bet mes tas subjektyvias nuomonytes apie vyrą ir moterį bandome generalizuoti ir primesti visiems. 

Ar yra blogai turėti savo nuomonę apie tai, kas yra vyriška ar moteriška? Aš manau, kad ne. Nes mes turime skonį ir turbūt skonis ir yra apie moteriškumą ir vyriškumą, bet mes negalime vyrui sakyti, kad jis nevyriškas, arba moteriai – kad ji nemoteriška. Na, paturėkime savo nuomones sau ir viskas. Ir atrodo, kad jau vien nuo to pasaulis pagražėtų. Savo nuomonę galima reikšti tada, kai kažkas jos paklausia.

O ar reiktų visiškai žmonių neskirstyti – tiesą pasakius, nežinau. Neturiu savo atsakymo. Man kol kas neatrodo blogai vyrą vadinti vyru, moterį – moterimi, translytį – translyčiu, gėju – gėjumi, lesbietę – lesbiete. Na, taip, yra žmonių, kurie visiškai savęs neidentifikuoja nei su jokia orientacija, nei su jokia lytimi, and that‘s okay. Bet ar reikėtų visiškai to atsisakyti – nemanau. Čia toks kraštutinumas, man radikalumas niekada nėra pasirinkimas.

Kaip tik užsiminei apie trans bei nedvinarius (angl. non-binary) žmones, tad kaip manai, ar feminizmas turėtų įtraukti juos į savo judėjimą?

Man atrodo, kad jie ir yra įtraukti. Aš su tuo labai mažai dirbu, bet šiuolaikinis feminizmas, aš tikiu, kad irgi kalba apie tai. XX amžiaus feminizmas su antrąja banga kalbėjo ir apie lesbietes, ir apie gėjus, o dabar kadangi LGBT bendruomenė visa yra išsiplėtusi, tai aš tikiu, kad feminizmas kalba ir apie tai ir įtraukia į tą judėjimą. Nes feminizmas kalba apie visuotinę lygybę. Tai negalime nei vienų žmonių tada palikti užribyje.  

Nemaža dalis žmonių susidarę nuomonę, kad feminizmas sprendžia grynai tik su moterimis susijusius klausimus, problemas, ir palieka nemažą dalį kitų lygybės klausimų nuošaly. Klasikinis pavyzdys – vyrai Lietuvoje žudosi dažniau nei moterys, ir gali patirti smurtą artimoj aplinkoj tiek iš vyrų, tiek iš moterų. Ką pasakytum tokiems žmonėms?

Tai nėra melas, nes feminizmas – tiek pirmoji, tiek antroji jo banga – prasidėjo dėl moterų, dėl jų nelygybės, kuri buvo milžiniška. Tai kilo pirmiausiai dėl moterų – moterys sukilo, nes neturėjo absoliučiai jokių teisių. Po pirmosios bangos jos galėjo balsuoti, o visos kitos teisės liko ant popieriaus. Dabartinis, šiuolaikinis feminizmas daugiau liečia ir vyrus. Mes nenueinam nuo moterų – yra labai svarbi jų padėtis, bet man labai patinka, kad šiuolaikinės feministės kalba ir apie vyrus, nes jie daug patiria streso ir yra užguiti. Jei moterys daugiau mažiau išsilaisvina nuo šeimininkavimo ir buvimo tik namuose – nors buitinė našta vis dar ant moterų pečių ir Covid pandemija ypač tai parodė – bet vyrai taip pat kenčia.

Minėtas klasikinis pavyzdys, kad žudosi – vyrams vis dar nėra populiaru eiti į psichoterapiją, kreiptis pagalbos; jei jie tai daro, tai daro anonimiškai ir tik periodiškai, tai nėra nuolatinis susitikinėjimas su specialistu. Vyras kažkodėl vis dar pas mus turi būti stiprus – jis negali būti žmogus, jis turi būti stiprus. Pati buvau santykiuose, kuriuose vaikinas pirko prabangius daiktus, kad numalšintų kažkokį liūdesį savyje. Bandžiau per aplinkinius būdus pasakyti, kad nueitų į psichoterapiją, nes tie daiktai nenumalšins, kas viduje yra sužeista. Vyrai labai dažnai pas mus tai daro – jiems labiau būdinga demonstruotis daiktais, tarsi jie numalšins psichologines problemas. O aš pati irgi pirkdavau daug daiktų, rūbų, nes būdavau labai liūdna, nusiminusi ir galvojau, kad tai suteiks man laimės, bet nieko panašaus. Kai nuėjau į psichoterapiją, supratau, kad ne daiktais reikia gydytis.

Užbaigiant, feminizmas kalba apie vyrus, tik tiek, kad daugelis pačių vyrų atmeta feminizmą, sako, kad nenori nieko turėti bendro, jų nereikia gelbėti ir panašiai. Feminizmas negali prisiimti visos atsakomybės – vyrai irgi turi būti atsakingi už savo emocinę būseną, o mes galime tik kalbėti apie tai ir skatinti juos pasirūpinti savimi.

Feminizmas traukia ir taip platesnių pažiūrų žmones. Ką reiktų daryti, kad juo susidomėtų platesnė auditorija?

Kalbėti, šviesti, ką aš ir darau. Daug apie feminizmą rašau. Ne visi susidomi, bet, kita vertus, nežinau, ar reikia labai jau plačiosios visuomenės. Taip dažniausiai nebūna, labai retai plačiai susidomima kažkokia nišine kryptimi. Tai nereiškia, kad maža grupelė žmonių negali pakeisti pasaulio, rodyti savo pavyzdžiu, kad feminizmas nėra kažkoks hobis. Vėlgi, patriarchija labai sugadino visą feministinį judėjimą dar XX amžiaus antroje pusėje tam, kad jį sumenkintų, kad moteris sumenkintų ir kad jos neįgytų lygių teisių. Buvo labai patogu vyrui sugrįžti ir rasti moterį pagaminusią valgį, paklojusią lovą, švarius namus ir panašiai. Tad šviesti, edukuoti ir rodyti pavyzdį – vienintelis kelias.

Na ir pabaigai šiek tiek pozityvesne gaida: kaip manai, kokia būtų tavo svajonių visuomenė?

Pirma, ji eitų į psichoterapiją. Jei būčiau Beyoncé ir turėčiau milijardus pinigų, visiems išpirkčiau konsultacijas, nes tai sprendžia daug problemų. Ateina meilė sau, o kartu ir meilė kitam. Mes dabar esam turintys daug neapykantos savyje – mane tai liūdina ir kartais gąsdina. Ypač mane gąsdina Šeimų maršas ir jo organizatoriai. Šitą dalį visuomenės ypač norėčiau nuvesti į psichoterapiją, duoti jiems paskaityti knygų, nupirkti bilietus išvažiuoti po pasaulį.

Mano svajonių visuomenė būtų pirmiausiai emociškai sveika, mylinti save ir kitus, tolerantiška ir lygi. Mes suteiktume visiems laisvę ir lygybę veikti taip, kaip jie nori veikti, kol tai nekenkia kitam.