Parengė Julija Baublinskaitė
Šiandien minėdami pasaulinę sveikatos dieną norime atkreipti dėmesį į tai, jog ne kiekvienam žmogui yra taip pat lengvai prieinama sveikatos priežiūra. LGBTQ+ bendruomenės nariai neretai bijo kreiptis į gydytojus bijodami diskriminacijos ir stigmatizacijos, o translyčiams žmonėms ši problema itin opi.
Dažnai siekdami gauti reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas translyčiai žmonės patiria įtampą ir psichologinį diskomfortą, nes net kreipdamiesi dėl su lytimi nesusijusių klausimų yra priversti atskleisti savo lytinę tapatybę ne tik savo gydytojui, bet ir pašaliniams asmenims – registratoriams, kitiems gydytojams – apie tai gali sužinoti net ir kiti pacientai. Lietuvos įstatymuose piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, tačiau translyčiai žmonės dažnai negali ja pasinaudoti dėl gydymo įstaigose vyraujančio požiūrio į translytiškumą: personalo elgesys ir vertinimas neretai neigiamas, pagrįstas stereotipais, klaidinga informacija, įvairiais moraliniais nusistatymais, net nesant neigiamai nuomonei vengiama dirbti su translyčiais žmonėmis dėl žinių apie specifines jų problemas trūkumo, neretai kyla translyčius pacientus nepatogiai pasijausti priverčiančių nesusipratimų, pavyzdžiui, siekiant ginekologo ar urologo paslaugų ir turint įrodyti, kad tikrai nesupainiojo gydytojų ir žino, kokių paslaugų jiems reikia. Dėl šių priežasčių translyčiai žmonės linkę kreiptis pagalbos tik labai rimtai susirgę ir dažniausiai eina į privačias klinikas, tikėdamiesi didesnio konfidencialumo. Vis dėlto privačiose gydymo įstaigose personalo kompetencija šiuo klausimu nebūtinai aukštesnė, o didelės paslaugų kainos dar labiau apriboja jų pasiekiamumą.
Itin daug sunkumų iškyla siekiant įvairių lyties keitimo procedūrų. Šiuo metu Lietuvoje nei privačiose, nei viešose sveikatos priežiūros įstaigose neatliekama pilna chirurginė lyties keitimo operacija. Tokios operacijos norintys translyčiai žmonės gali keliauti į užsienį, tačiau ši galimybė vertinama kaip nepatogi ir nesaugi dėl didelių išlaidų, galimo kalbos barjero, neaiškumų, kur Lietuvoje reikėtų kreiptis esant komplikacijoms ar dėl vėlesnės profilaktinės priežiūros. Dalinės operacijos, pavyzdžiui, krūtų ar gimdos šalinimo, Lietuvoje prieinamos privačiai, plastinės chirurgijos klinikose, tačiau kadangi chirurginis translyčių asmenų gydymas nėra reglamentuotas jokiais teisės aktais, tokios operacijos atliekamos asmenine specialistų iniciatyva ir tik esant tam tikroms aplinkybėms (pavyzdžiui, kai egzistuoja medicininės priežastys šalinti gimdą, krūtų šalinimas įforminamas kaip krūtų mažinimo operacija), be to, plastinės chirurgijos paslaugos translyčiams žmonėms Lietuvoje teikiamos tik pateikus psichiatro pažymą dėl „transseksualumo“ diagnozės. Kalbant apie pakaitinę hormonų terapiją, sunkumai kyla ne tik dėl specialistų trūkumo (dauguma translyčių žmonių Lietuvoje lankosi pas tą pačią privačiai dirbančią specialistę), bet ir dėl hormoninių preparatų neprieinamumo: Lietuvoje registruoti hormoniniai preparatai kelis kartus brangesni ir nekompensuojami dėl pakeistos receptinių vaistų kompensavimo tvarkos, o pigesnis kompensuojamas preparatas nebetiekiamas į vaistines. Dėl įvairių geografinių ir finansinių kliūčių arba negavę savo konkrečiai situacijai tinkamų paslaugų translyčiai žmonės imasi savarankiško gydymosi be medikų priežiūros – savarankiškai vykdo pakaitinę hormonų terapiją nelegaliai pirkdami hormoninius preparatus ir rizikuodami smarkiai paveikti sveikatą dėl šalutinio preparatų poveikio, kuris gali būti negrįžtamas.
Svarbu paminėti, kad translyčiai žmonės turi didesnę savižudybės, depresijos, valgymo sutrikimų ir kitų psichikos sveikatos susirgimų riziką, tačiau kreipiantis į psichikos sveikatos specialistus susiduriama su žinių translytiškumo klausimais trūkumu ir netinkamu konsultacijų teikimu. Dažnai problema, dėl kurios kreipiamasi, lieka neišspręsta, nes psichologas ar psichiatras dėl savo asmeninių nuostatų ar žinių trūkumo kaip pagrindinę problemą iškelia patį translytiškumą ir mato poreikį jį paneigti ar pakeisti. Pasak su translyčiais žmonėmis dirbančios psichikos sveikatos specialistės, dalis gydytojų yra linkę vengti darbo su translyčiais pacientais, nes yra gavę informacijos iš psichikos sveikatos autoritetų apie tai, kad translyčiai asmenys turėtų būti tiriami specialistų komisijos ir galimai guldomi į ligonines.
Akivaizdu, jog translyčių žmonių sveikatos priežiūros situacija Lietuvoje yra itin prasta. Nemažai specifinių translyčiams žmonėms reikalingų procedūrų Lietuvoje neprieinamos arba prieinamos tik iš dalies, o jų siekdami didžioji dalis translyčių žmonių kreipiasi į tuos pačius pavienius specialistus, užsiimančius privačia praktika didžiuosiuose miestuose, apie kuriuos informacija bendruomenėje perduodama iš lūpų į lūpas. Dėl gyvenamos vietos ir finansinių kliūčių negalėdami kreiptis į šiuos specialistus translyčiai žmonės susiduria su neigiamu požiūriu, atmetimu ir stigmatizacija. Lietuvoje nedelsiant reikalingas švietimas sveikatos specialistams apie translytiškumą ir specifines translyčių žmonių problemas bei poreikius, translyčių žmonių gydymo reglamentavimas ir didesnis atvirumas. Na, o belaukiant šių pokyčių, padėti pacientams jaustis jaukiau ir drąsiau gali net tokie maži dalykai kaip lipdukas su vaivorykštės vėliava ar lankstinukas apie LGBTQ+ žmonių sveikatą gydytojo kabinete. Nors translyčių asmenų sveikatos priežiūros situacija Lietuvoje yra prasta, žengti pirmą žingsnį – kad ir labai nedidelį – gali kiekvienas žmogus, bent kiek susijęs su medicininės pagalbos teikimu Lietuvoje.