Kovo 21-oji – tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena. Todėl kasmet UNITED organizacija vieną kovo savaitę skiria ypač daug dėmesio aptarti rasinės diskriminacijos problematikai ir įvairiomis akcijomis skatina tai daryti žmones visame pasaulyje.
Rasinė ar etninė diskriminacija gali būti susijusi su rasės, odos spalvos, kilmės, tautybės bei priklausymo etninei grupei atskirtimi nuo daugumos ar didesnę įtaką turinčios visuomenės grupės. Neretai kartu su rasine diskriminacija pasireiškia ir stereotipizacija, kai diskriminuojama grupė misreprezentuojama dėl informacijos trūkumo bei mažesnėje galios pozijoje esančios grupės balso nutildymo. Galėtų atrodyti, jog Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, rasizmas nepasireiškia, visuomenė gana homogeniška, o jei ir tam tikros grupės diskriminuojamos, tai tik dėl pavienių žmonių, kuriuos galėtume įvardinti ksenofobais, bijančiais visko, kas kilę iš kitų šalių, kultūrų. Vis tik ne viena socialinė apklausa rodo, jog artimoje aplinkoje nemaža dalis Lietuvos gyventojų nepageidautų kitos rasės, tautybės žmonių, o viena iš labiausiai diskriminuojamų grupių – romų bendruomenė, kurią sudaro kiek daugiau nei 2 tūkst. gyventojų (nors manoma, jog oficialūs surašymų duomenys nėra tikslūs ir skaičius gali būti didesnis).
Problemos aktualumą parodo 2019 m. atliktos Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto apklausos rezultatai, kurie atskleidžia, jog 38,7 proc. Lietuvos gyventojų nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje su romų tautybės žmonėmis, o net 63 proc. nenorėtų gyventi kaimynystėje. Dėl sudėtingos šios bendruomenės integracijos, romai Lietuvoje nustumti į paraštes: 75 proc. gyvena žemiau skurdo ribos, o gyvenimo kokybės rodikliai per daugelį metų beveik nesikeičia. Pavyzdžiui, nors ir švietimo statistika rodo, jog pamažu daugėja romų, turinčių pradinį ir pagrindinį išsilavinimą, tačiau vidurinio, spec. vidurinio ar aukštojo išsilavinimo rodikliai vis dar išlieka gana žemi, todėl romams sunku integruotis į sparčiai besikeičiančią darbo rinką. Savivaldybių atstovams menkai dirbant su romų šeimomis, socialinė atskirtis išlieka akivaizdžia šios visuomenės grupės problema. Vis tik vietinės valdžios menkas rūpinimasis romų bendruomene nėra vienintelė priežastis, dėl kurios šios ypač socialiai pažeidžiamos grupės integracija labai sudėtinga: neigiamas visuomenės požiūris, dvigubų standartų taikymas ieškant darbo ar neapykantos kurstymas – itin dažnos problemos, su kuriomis susiduria romai.
Jei visgi dar kyla klausimas, ar iš tikrųjų rasinė diskriminacija romų bendruomenės atžvilgiu yra reikšminga, pagalvokime, kaip priimtume romus savo aplinkoje, kaip vertintume juos savivaldoje, Seime, Vyriausybėje, ar netaikytume dvigubų standartų? Pastarieji įvykiai socialinėje medijoje rodo, jog dažnai pažeidžiamiausios mažumos vis dar lieka nepageidaujamos įtakos pozicijose, vis dar norima nustumti jas į paraštes dėl nepagrįstų baimių.
Kaip galėtume tai keisti? Pasistengti nekurti išankstinio nusistatymo ir įsiklausyti į kiekvieno žmogaus žodžius, nesvarbu, kokia jo tautybė ar odos spalva. Vertinant grėsmes ir baimes remtis ne prietarais ar šimto metų senumo išmintimi, o argumentais: juk pasaulis keičiasi, todėl ir mūsų pasaulėžiūra pamažu turi keistis. Taip pat reikėtų stengtis šviesti aplinkinius, nevengti nepatogių temų ir nenumoti ranka į šalia esantiems skiriamus rasistinius, žeidžiančius žodžius bei atsižvelgti į tai, už ką balsuojame savivaldų bei Seimo rinkimuose, ar mūsų renkamiems kandidatams aktualios ne tik daugumos, bet ir mažumų problemos.
Kodėl tai svarbu? Turbūt vienareikšmiško atsakymo nėra, nes pasaulis irgi nėra paprastas ir vienalytis: kiekvienas esame labai skirtingas savo charakteriu, tradicijomis, išvaizda, pomėgiais bei daugeliu kitų dalykų, tačiau galime matyti tame ne tik skirtį, bet ir panašumą. Juk kiekvienas tiesiog nori gyventi geresniame pasaulyje, o gerovė neatsiejama nuo empatijos kitam, humaniškumo bei savęs suvokimo bendrume.