ENGLISH BELOW
Kiekvienais metais kovo 31-ąją minima tarptautinė translyčių žmonių matomumo diena.
Kalbant apie įvairius socialinius fenomenus, tokius kaip translytiškumas, galime pasitelkti kultūrinius aspektus ir taip stebėti šio reiškinio vertinimo kitimą laike. Nemažai pavyzdžių, susijusiu su translytiškumu, galime rasti literatūroje, kine ar tiesiog nagrinėdami istorines asmenybes. Būtent analizuodami tokius atitikmenis, padedame translyčiams žmonėms būti labiau pastebimiems visuomenėje bei griauname įsisenėjusius mitus, kad šie asmenys – modernių laikų išdava.
Sąvoka „translytė(-is)“ (angl. transgender) pradėta vartoti gana neseniai, tad viduramžius menančiuose istoriniuose šaltiniuose šio termino tikrai nepavyks rasti. Vis dėlto, kone kiekvienoje kultūroje bei istorinėje epochoje galima aptikti nemažai sąvokų atitikmenų, legendų, susijusių su translyčiais žmonėmis.
Svarbu suprasti ir tai, jog šiais laikais translytiškumas nebėra toks slėpiningas, visuomenė neblogai susipažinusi su asmens savimonės ir savęs identifikavimo svarba translytiškumo kontekste. Vis tik skaitant istorinius šaltinius, pasakojimus, mitus, gali kilti nemažai klausimų, nes translytiškumas juose dažnai stereotipizuojamas bei ne visai atitinka šiandieninio tokio žmogaus suvokimo. Tad šiuo atveju, remiantis tam tikrais kultūriniais bei istoriniais aspektais, svarbią vietą užima ir mūsų pačių interpretacija.
Senovės Egiptas
Hačepsuta, senovės Egipto karalienė, gyvenusi apie 1500 m. pr. Kr., laikoma viena pirmųjų translyčių asmenų, atpažįstamų istoriniuose šaltiniuose. Tuo metu Egipte moterų padėtis buvo itin sudėtinga, nekalbant apie vadovavimą valstybei. Dėl šios priežasties Hačepsuta dažnai save pristatydavo kaip faraoną, vyrą: nešiodama vyriškus apdarus ir taip kurdama labiau androginišką įvaizdį (kalbėdama apie save, naudojo tiek vyro, tiek moters lyties išraiškas). Vis tik žvelgdami į Hačepsutą, kaip į translytį asmenį, galime pastebėti kelis neatitikimus: drabužiai nebūtinai yra susiję su žmogaus lytine tapatybe bei pati lyties transformacija buvo labiau susijusi su Hačepsutos įgalinimu vadovauti valstybei.
Antika
Antikos mitologijoje lytinės tapatybės klausimai buvo ne mažiau svarbūs nei senovės Egipto legendose. Tai atskleidžia ir romėnų poeto Ovidijaus „Metamorfozių“ personažas Ifis. Poemoje pasakojama, jog Ifis tėvas pareiškė savo nėščiai žmonai Teletusai, jei ši pagimdys berniuką, jis galės gyventi ir augti šeimoje, tačiau jei gims mergaitė, tėvas nužudys kūdikį, taip atsikratydamas finansinės naštos dėl būsimo dukros kraičio. Nėštumo metu, sapne moteris išvydo deivę, kuri jai pasakė, kad ši turės dukrą, tačiau ji privalo išgyventi. Gimus kūdikiui, Teletusa pasakė savo vyrui, jog tai berniukas ir davė vaikui neutralų vardą – Ifis.
Sulaukęs brandos, Ifis turėjo susituokti. Jis rado gražią merginą, kurią įsimylėjo todėl Ifis motina Teletusa meldė deivės, kad ši moteriškam Ifis kūnui suteiktų vyrišką pavidalą. Deivė patenkino jos prašymą.
Kai kuriuose šaltiniuose interpretuojama, jog Ifis ir jo sutuoktinės santykiai buvo tarp dviejų moterų, kai kurie Ifis mato kaip translytį asmenį. Ir nors sudėtinga vienareikšmiškai pasakyti, kuri interpretacija teisingesnė, galime įžvelgti, jog pati lytinės tapatybės transformacijos idėja buvo nesvetima antikos laikotarpiu.
Viduramžiai
Vienuolio Marino, kartais vadinamo ir Marina, istorija siekia V amžių. Marina gimė turtingų krikščionių šeimoje. Po kurio laiko tėvas nusprendė ją ištekinti, o po dukros vedybų pats keliauti į vienuolyną. Tačiau Marina nenorėjo nei tuoktis, nei palikti tėvo. Ji nusprendė gyventi su juo kaip vienuolis, nusiskusdama galvą ir persirengdama vyrišku abitu. Vienuolyne Marina priėmė Marino vardą. Vis tik žmonės dažnai atkreipdavo dėmesį į jo švelnų veidą ir balsą.
Praėjus 10 metų Marino tėvas mirė, tačiau šis ir toliau slėpė savo biologinę lytį.
Kartą vienuolis buvo apkaltintas smuklininko dukters išniekinimu, nors ši iš tikrųjų užmezgė romantiškus santykius su kareiviu. Marinas prisiėmė atsakomybę ir paliko vienuolyną. Gimus kūdikiui, vienuolis perėmė vaiko globą ir tapo jo tėvu, maitino avies pienu bei juo labai rūpinosi.
Po kelerių metų Marinui buvo leista grįžti į vienuolyną, tačiau neilgai trukus jis mirė. Ruošiant kūną laidojimo apeigoms, visi sužinojo, kad vienuolis buvo moteris. Taigi buvo atskleista begėdiška smuklininko dukters apgaulė ir Marinos istorija.
XVIII amžius
Chevalier d’Eon gimė 1728 m. Oficialiai ji buvo Prancūzijos diplomate Rusijoje ir Anglijoje, tačiau karaliaus Liudviko XV laikotarpiu taip pat dirbo Prancūzijos šnipų tarnyboje. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje paplito gandai, kad d’Eon iš tikrųjų yra moteris ir tik yra persirengusi vyriškais drabužiais. Pasinaudodama susiklosčiusia situacija (Londono vertybinių popierių birža netgi sukūrė lažybas dėl jos lyties), d‘Eon pati paskatino šias paskalas. Tai buvo labai paranku norint d’Eon pakeisti lyties išraišką ir tapatybę, teigiant, kad vyru apsimetė tik dėl sėkmingos karjeros. Taigi, jau būdama 49 metų, d’Eon oficialiai buvo pripažinta moterimi.
Įdomu tai, kad Prancūzijos karališkuose rūmuose Rose Bertin, anksčiau dirbusi su Marie Antoinette, tapo d’Eon drabužių siuvėja.
XX amžius
Galima atrasti daug istorijų apie translyčius asmenis šiuo laikotarpiu. Mes pasirinkome pavyzdį iš kino pasaulio. Jeigu atkreipsite dėmesį į filmo metus – 1953 – mes galime matyti nemažą pažangą jame.
1980-aisiais Amerikos režisieriaus Edward Wood filmas „Glen or Glenda“ (1953) buvo įtrauktas į blogiausių filmų istorijoje sąrašą. Nepaisant to, tokia reputacija tik padarė E. Wood dar įdomesniu visuomenei. E. Wood motina visuomet norėjo dukters, tačiau kai jai gimė sūnus, ji pradėjo jį rengti mergaitiškais drabužiais. Ši meilė persirenginėjimui liko su režisieriumi visą jo gyvenimą.
Trumpai, filmas, apie kurį kalbame, pasakoja apie translyčio žmogaus savižudybę ir savižudybės tyrimą. Policija prašo pagalbos iš psichiatro, kuris galėtų paaiškinti tokį fenomeną. Kaip pavyzdį, psichiatras papasakoja dvi istorijas apie Alan, kuris pasiryžo operacijoms, kad galėtų tapti Anna ir apie Glen, kuris bijo papasakoti savo merginai, kad naktimis jis mėgsta dėvėti sukneles ir „pavirsta“ į Glendą.
Filmo atmosfera sukelia atskirtumo jausmus, yra bauginanti ir nesaugi, kaip ir persirenginėjimo idėja tuometinėje visuomenėje. Šis filmas, tuo metu laikomas anomaliu, tapo laisva Christine Jorgensen istorijos interpretacija. Prodiuseris, kuris finansavo šį filmą, norėjo pasipelnyti iš sensacingos istorijos apie amerikietę translytę aktorę Christine Jorgensen.
XXI amžius
2014 m. norėdama atkreipti dėmesį į vaikų transeksualumo problematiką, Jessica Hartel, mokslų kandidatė Pietų Kalifornijos universitete, išleido knygą „Aš esu džiazas“, parašytą bendradarbiaujant su translyčių žmonių teisių aktyviste Jazz Jennings. Knygoje pasakojama apie Jazz biografiją. Nuo 2 metų Jazz jautėsi esanti mergaitė, gimusi berniuko kūne, o ketverių jai buvo diagnozuota lyties disforija.
Knygoje mergina pasakoja: „Aš mąsčiau kaip mergaitė, bet gyvenau berniuko kūne. Tai vadinama translytiškumu. Aš taip gimiau“.
Savo istoriją ji baigia svarbiais, visą kūrinio idėją įprasminančiais žodžiais: „Aš neprieštarauju, kad esu kitokia. Skirtumai mus daro ypatingais. Mano nuomone, svarbiausia, koks žmogus yra viduje. O viduje aš jaučiuosi laiminga “.
Reziumuojant, paklauskime savęs, kas yra svarbiau už kiekvieno žmogaus asmeninę laimę?
ENGLISH
Every year the 31 of March is marked as International Transgender Day of Visibility
One of the best ways to see and trace the development of some social phenomenon is culture. Therefore we also can use culture to talk about transgender people. We have found some examples that touch on the topic of transgender in literature, cinema, or just history. We are sure that such a cultural approach can help to make the topic more visible and break myths that transgender people are kind of a new „popular phenomenon“ of our modern time.
The term transgender is relatively new, it has certainly not been used in history. However, almost in every culture, we can come across stories of transgender people.
When it comes to ancient stories and examples a lot of questions could appear. Perhaps, it is important to understand that nowadays we know a lot about transgender people, we know that self-awareness and self-identification of a person are the most important factors. However, dealing with historical examples we can rely only on documented facts and some stereotypes about transgender’s behavior. Thus, the only thing we can do is apply modern interpretations to ancient sources.
Ancient Egypt
Hatshepsut, a female king of Egypt in the XV century BC, sometimes is considered as one of the earliest transgenders. There was no title for women at that time. So, Hatshepsut used a male title, clothes and in general, tried to create an image of a male king, using both female and male gender to talk about herself. However, here we face this problem of interpretations- clothing doesn’t define a person’s gender. Moreover, such behavior of Hatshepsut was the only way to get the power.
Ancient Greek
In classical mythology, gender issues also played an important role. Let’s look at one example of the ancient Greek character Iphis from Ovid’s metamorphoses.
Legend says that Ifis ‘ father told his pregnant wife Teletusa that if she borns a boy, he will let her nurse a baby. If she borns a girl, he will kill a baby, since her poor parents would not be able to provide her with a dowry. In a dream, a goddess came to a frightened woman, and said she would have a girl, but told her to save her.
After the birth of a girl, Teletusa said to her husband that it was a boy, and gave the neutral name Iphis.
They raised the child as a boy.
A few years later, Ifis had to get married. He found a beautiful girl and fell in love. His mother, Teletusa, prayed to the goddess to make her child a man. The goddess granted the request and gave Iphis a male body so that he could marry.
Some sources interpret this relationship as the love between two women, some as a transgender issue.
And even though we interpret everything from a modern point of view, such stories prove that these topics were also raised at that time.
Medieval centuries
The story of the monk Marinos, also known as Marina, goes back to the V century. The child was born in a family of rich Christians. After some time, the father decided to marry Marina off. He also wanted to go a monastery after a daughter’s marriage. However, Marina did not want to leave her father, nor to get married. She decided to live with him as a monk- she dressed in a man’s robe and shaved her head. In the monastery, Marina took the name Marinos. People noted his gentle face and voice.
After 10 years, his father died, and Marinos continued to hide his biological gender.
Once Marinos faced problems – he was accused of desecrating the innkeeper’s daughter, who actually entered into a love relationship with a soldier, but shifted the blame to the monk. Marinos pleaded guilty and left the monastery.
When the baby was born, he was given to Marinos, who fed it with sheep’s milk and became a father for the baby.
In a few years, the monk was allowed to return to the monastery, but he died soon. When washing the body, everyone found out that the monk’s body was female. So the shameless deception of the innkeeper’s daughter and the story of Marinos were revealed.
XVIII century
Chevalier d’Eon was born in 1728. Officially, she worked as a French diplomat in Russia and England but also she privately worked for the French spy service under King Louis XV. In the 1770s, there were some rumors in society that d’Enon was born a woman but disguised as a man. Being pretty smart, she started to support these rumors, and the London Stock Exchange even created bets on her gender. Of course, it was the perfect way for her to perform a sex change: to claim that she had been a woman all along, pretending to be a man to have a successful career. So, at the age of 49, she was mentally recognized as a woman. Interestingly, that at the French court, Rose Bertin, who had previously worked with Marie Antoinette, became a dressmaker of d’Enon.
XX century
We can find a lot of stories of transgender people during this time. However, the next example will be taken from cinematography. And if we pay attention to the year of the movie- 1953- we will see significant progress in it.
In the 1980s the debut picture of the American director Edward Wood “ Glen or Glenda „(1953) was included in the list of the worst films of all time. However, such a reputation made Wood even more interesting for society.
We know that the mother of Wood wanted a daughter, but when her son was born, she began to dress him in women’s clothing. The love of dressing up remained with him for the rest of the life.
In short, the film tells about the suicide of a transgender person and the investigation of this case. The police turn to a psychiatrist for an explanation of this phenomenon. As an example, the psychiatrist cites two stories about Alan, who underwent surgery and became Anna, and about Glen, who is afraid to tell his girlfriend that at night he likes to wear dresses in the image of Glenda.
The atmosphere of the film is a bit isolated, frightening, and not safe, just like the practice of dressing up at the time. The film, anomalous for its time, became a free interpretation of the story of Christine Jorgenson. The producer who financed this movie wanted to benefit from a sensational story about an American transgender actress Christine Jorgensen.
XXI century
We would like to finish with one example of modern literature. It is a little hard to classify this work as a literary work, yet it can be attributed to an important social phenomenon.
In 2014, intending to draw attention to the problem of child transsexuality, Jessica Hartel, Ph.D. candidate of the University of Southern California, published the book „I’m Jazz“, written in collaboration with the young Jazz Jennings. The book tells about the biography of Jazz. From the age of 2, Jazz felt that she was a girl born in a boy’s body. At the age of 4, she received an official diagnosis of gender dysphoria.
In her book, the girl writes: „I had a girl’s brain but a boy’s body. This is called transgender. I was born this way.“
She concludes her story with very important words: “I don’t mind being different. Different is special. I think what matters most is what a person is like inside. And inside, I am happy.”
And now let us ask ourselves: If a person is happy, can anything matter more then?
Sources:
1. Betancourt, R. Transgender Lives in the Middle Ages through Art, Literature, and Medicine
https://www.getty.edu/art/exhibitions/outcasts/downloads/betancourt_transgender_lives.pdf
3. https://youtu.be/BF5D2lsPfsU
4. https://notchesblog.com/2017/11/14/of-gods-emperors-trans-experiences-in-ancient-rome/
5. https://glreview.org/article/glen-or-glenda-bent-the-gender-rules-in-1953/