Jei kas tavęs klaustų, kokia esi, kaip save apibūdintum?

Visų pirma pasakyčiau, kad tiesiog esu Viltė. Esu iš Kėdainių, šiais metais baigiau dvylika klasių. Taip pat esu kurčia, nešioju kochlearinio implanto procesorių. Kai buvau trejų metų, man darė operaciją ir jos dėka galiu girdėti. Procesorių nešioju ant dešinės ausies, todėl būtent dešine ausimi galiu girdėti. Tiesa, girdžiu ne iš pačio ausies būgnelio, bet iš išorės. Ką dar galėčiau papasakoti? Studijuoju žurnalistiką, esu pirmakursė studentė. Viskas!

Su kokiais sunkumais susidūrei mokykloje?

Mokykloje buvo sunku tai, kad kai kurie mokytojai nebuvo apsišvietę šiuo klausimu. Aš lankiau paprastą mokyklą savo mieste, kurioje mokėsi labai mažai neįgalių žmonių. Kiek žinau, mokykloje žmonių su tokia problema, kaip mano, iš viso nebuvo. Buvo žmonių su klausos aparatais, bet tai, ką aš nešioju, daug skiriasi nuo klausos aparatų. Klausos aparatus nešioja tik neprigirdintys, o aš, galima sakyti, esu visiškai kurčia. Sunkiausia buvo tai, kad kartais mokytojų neišgirsdavau. Pavyzdžiui, per lietuvių kalbos pamokas rašydavome diktantus – kaip man nepatikdavo diktantai! – visą laiką kažkokį žodį praleisdavau ir visą laiką sau pažymį susigadindavau. Šita mano problema savaime neišsisprendė, bet su mokytoja asmeniškai pakalbėję atradome kompromisą kiek kitaip mane vertinti. Vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje mane susirado mokyklos pavaduotoja ir paaiškino, kaip bus su egzaminais – visus egzaminus laikiau raštu, žodžiu nieko nereikėjo atsiskaityti. O kalbant apie bendraklasius, tai bent jau gimnazijoj visi buvo supratingi, jokių patyčių nėra buvę, tačiau kitoje mokykloje, nuo penktos iki aštuntos klasės, būdavo patyčių, tikrai būdavo. Tai nebuvo kažkokios fizinės patyčios, verčiau žodinės. Pavyzdžiui, kažko neišgirsdavau ir specialiai per visą koridorių rėkdavo, ne gražiai, bet specialiai įžeidžiančiai: „Ė! Tu, ta negirdinti!“. Va tokių dalykų būdavo, bet, aišku, visi buvom jauni. Atėjus į gimnaziją tie bendraklasiai, kurie tyčiodavosi, pasikeitė, subrendo. Gimnazijoje kažkaip viskas pasikeitė, tikrai mažiau problemų buvo.

Na taip, žmonės galbūt labiau motyvuoti mokytis, o ne intrigų ieškoti.

Taip, nes jau vis tiek subręsta.

O stojant buvo kažkokių sunkumų?

Stojant sunkumų kaip ir nebuvo, tik tiek, kad aš planavau į kolegiją stoti, ne į Vilniaus universitetą. Į kolegiją planavau dėl to, kad galvojau, jog neišlaikysiu matematikos egzamino. Taip ir buvo – aš jo neišlaikiau. Man matematika tikrai buvo sunku, niekada jos nemokėjau. Lankiau papildomas pamokas, bet niekas nepadėjo. Teigiamą pažymį, aišku, gavau, viskas gerai su tuo, bet egzamino neišlaikiau. Įstojau į Vilniaus universitetą dėl to, kad, pasirodo, žmonėm su negalia kai kurie reikalavimai nėra taikomi. Pavyzdžiui, matematikos egzaminas net nėra būtinas. Visa tai aš sužinojau per LAMA, po to su universitetu susisiekiau, jie man viską paaiškino ir jokių sunkumų nebuvo.

Aišku, o kaip iš viso gimė mintis studijuoti žurnalistiką?

Žurnalistiką? Čia ilga istorija, papasakosiu. Man visada patikdavo rašyti. Taip pat visada, jeigu kažkas parašo žodį ar sakinį su klaida, aš jį ištaisau, nežinau, kodėl, tiesiog visą laiką ištaisau. Jeigu reikėtų pasirinkti, ar šnekėti, ar rašyti, aš daug mieliau parašysiu. Išsamiai, aiškiai, kad būtų suprantama. Bet aš niekada negalvojau, kad įstosiu į universitetą, nes, kaip ir sakiau, turiu problemų su matematika ir galvojau, jog pasirinksiu paprastesnes studijas – Turizmą ir poilsį kolegijoje, nes ten matematika nėra privaloma ir šiaip paprasčiau įstoti. Bet po to, kai iš lietuvių egzamino gavau šimtuką, atsirado motyvacijos stoti į universitetą. Tai buvo kaip spyris į nugarą, kad viskas, bandyk stoti į žurnalistiką! Aš žurnalistika visada domėjausi, ji buvo mano slapta svajonė. Artimieji visada sakydavo: „bandyk žurnalistiką!“ Jie tikindavo: „tikrai moki rašyti, tiesiog tu bijai.“ O aš tikrai bijojau reikšti save. Bet tas šimtukas kažkaip mane paskatino, galvojau, pabandysiu. Neįstosiu – neįstosiu. Bet gavosi taip, kad įstojau. Tai čia kaip ir mano slaptos svajonės išsipildymas.

Kaip smagu girdėti! O gal galėtum pasidalinti, kas tave nudžiugindavo sunkiomis akimirkomis, ar kas paguodė, nuramino stojant, mokantis?

Kas mane nuramino?

Arba pradžiugino. Kaip tu atrasdavai stiprybės nepamesti savo kelio? Minėjai patyčias, tai, matyt, vis tiek reikėjo labai daug stiprybės, kad nepasiduotum.

Visų pirma, gavau daug palaikymo iš šeimos ir draugų. Šeimos nariai mane visada palaikė, taip pat ir geri draugai iš gimnazijos. Kažkaip net nekreipiau daug dėmesio į patyčias, tiesiog gyvenau savo gyvenimą ir dariau tai, ką norėjau. Bandžiau ignoruoti neigiamas aplinkinių nuomones, o sunkiomis akimirkomis daugiausiai padėjo šeima ir draugai – artimieji.

O ko tikiesi iš studijų? Vis dėlto pirmas kursas, turbūt svajonių ir vilčių daug yra.

Taip, tikrai yra! Labai tikiuosi patempti krūvį. Labai tikiuosi, kad spėsiu viską, kad viskas bus gerai. Kiek jau bendravau su dėstytojais, su Indre Širvinskaite, jie labai daug kuo padėjo. Padėjo studijas susiderinti, paaiškino, kaip ką daryti. Tikiuosi, kad viskas bus gerai, kad sugebėsiu atlaikyti krūvį. O jei atlaikysiu krūvį, tai tikiuosi, kad baigsiu tuos ketverius metus studijų ir gausiu specialybę. Labai to tikiuosi!

O kuo užsiimi laisvalaikiu?

Laisvalaikį leidžiu su draugais. Anksčiau tinklinį labai mėgdavau, bet kažkaip apleidau šitą veiklą, nežinau, kodėl. Kartais rašau – turiu savo blog‘ą. Ten papasakojau apie stojimus, kad man matematikos egzamino nereikėjo. Taigi, kartais rašymu užsiimu, bet, dažniausiai nieko neviešinu, tiesiog sau laikau. Serialus, aišku, mėgstu žiūrėti, bet kas gi jų nemėgsta.

Kokios tavo ateities svajonės?

Mano ateities svajonės… Baigti universitetą, susirasti savo namus, išlaikyti save ir po to tiesiog susirasti pastovų darbą, turėti tą pastovumą.

Labai žemiškos svajonės!

Taip, aišku, norėčiau dar ir pakeliauti, kai pasibaigs visa ta koronaviruso situacija. Bet šiaip labiausiai noriu pastovumo, pabaigti ramiai studijas. Aišku, noriu atsidžiaugti jaunyste, tikrai to noriu, juk tik pora metų liko. Bet šiaip noriu galų gale pasiekti pastovumą ir išlaikyti save.

Ar įsivaizduoji save gyvenančią Vilniuje?

To tiksliai dar nežinau. Net neįsivaizduoju. Labai abejoju, kad užsieny gyvensiu. Žinau, kad tikrai Lietuvoj liksiu, nes Lietuva – mano šalis. Bet kokiam mieste būsiu – tikrai nežinau. Galbūt Vilniuj, o galbūt į savo gimtąjį miestą – Kėdainius – grįšiu, dar nežinau.

Geras! Labai įdomu. O šiaip smalsu, kada tu pradėjai rašyti, kad ir tą blog‘ą, ir kada supratai, jog tau tai labai patinka?

Kai blog‘ą pradėjau rašyti, man labiau norėjosi ne rašyti, o skleisti žinią kitiems, tokiems, kaip aš, kurie irgi neįgalūs ir nežino tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, kad matematikos egzaminas gali būti neprivalomas. Man rašymas buvo labiau būdas padėt kitiems. Nebūtinai kurtiems, bet tiems, kurie turi negalią. Ir norėjau skleist tą žinią, kad kuo daugiau žmonių pamatytų mano blog‘o įrašą. Ir čia ne dėl to, kad man patinka rašyti, o dėl to, jog noriu skleisti žinias ir padėti kitiems.

Tai va, čia bus dar vienas skleidimas žinios su tavo istorija. Aš įsivaizduoju, kad daug tavo gyvenimo ir sudaro toks domėjimasis viskuo. Gal turi kažkokių temų, kurios tave labiausiai žavi?

Kol kas konkrečių temų, kurios mane labiausiai žavi, neturiu. Dar nesu atradus savęs šitame reikale. Tik žinau tiek, kad, jeigu sužinočiau kažką tokio, kaip kad dabar sužinojau apie stojimus, norėčiau kitiems skleisti žinias, kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų. Noriu šnekėti apie tokius dalykus, apie kuriuos kiti nešneka. Aš, pavyzdžiui, labai mažai esu internete mačius tekstų, kurie rašytų apie negalią, apie stojimus neįgaliesiems.

Taip, Lietuvoj iš viso nedaug informacijos yra ta tema, niekas apie tai nekalba.

Aha, tikrai. Ir apie neįgalius, ir apie LGBTQ+ asmenis. Labai mažai apie mažumas šnekama.

Labai smagu, kad sutikai pašnekėt!

Man irgi smagu!