Jei kas nors jūsų klaustų, kokia esate, kaip save apibūdintumėte?

Na, pirmiausia esu Ada, gimiau ir užaugau kurčia, tiksliau, apkurtau būdama šešių mėnesių. Kalbu gestų kalba.

Girdėjome, kad Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre esate pedagogė. Ką dėstote?

Taip, aš baigiau pedagogikos studijas universitete ir dabar dirbu auklėtoja, dirbu su LGK (lietuvių gestų kalbos) žodynais. Taip pat mokau girdinčiuosius lietuvių gestų kalbos.

Kaip nusprendėte tapti mokytoja ir ką jums reiškia ši profesija?

Nežinau, truputį juokinga. Kai man buvo septyneri metai, svajojau užaugusi būti policininke. Vėliau atkreipiau dėmesį, kad visi žmonės yra labai skirtingi ir individualūs, visi turi skirtingus gebėjimus, pradėjau pastebėti, kad ir mokytojai nėra vienodi. Man labai patiko į tai gilintis ir tą individualumą rasti kiekviename žmoguje. Štai tokia buvo mano vaikystės svajonė. Kai jau rinkausi studijas, labai domėjausi vaikais, kaip juos auklėti ir panašiai. Norėjau padėti vaikams atrasti savo kelią. Na, taip, policininke būti irgi norėjau, tačiau pasidomėjusi supratau, kad turbūt man tai būtų nelabai tikę. Nors iš tikrųjų tai turi daug panašumų su mokytojos profesija, ten reikia daug kontrolės. (juokiasi)

O koks jūsų santykis yra su mokiniais?

Iš tiesų, nėra lengva. Esu aš kaip asmenybė ir jie visi taip pat yra labai skirtingi, taigi turiu laviruoti tarp žmogaus ir tarp mokytojos. Kai kas sako: „Ai čia labai lengva, tiesiog seki programą ir viskas, mokai“, nusivalai rankas ir atsisveikini. Negalima taip. Kiekvienam mokiniui reikia padėti atrasti jo stipriąsias puses, silpnąsias puses. Taip pat visų šeimos yra labai skirtingos. Tad kai mokau, bandau būti ne tik mokytoja, bet ir tarsi vadovė. Tai psichologiškai labai sunkus darbas. Man kaip mokytojai svarbiausia kantrybė, ištvermė ir meilė savo darbui, nes jeigu vaikams duosi dėmesio, bus visai kitoks grįžtamasis ryšys. 

Matau, kad tikrai turite artimą santykį su mokiniais. Juk būna mokytojų, kurie sako, kad mokiniai anksčiau buvo žymiai geresni, dabar jie kitokie, suprastėję, neįmanoma jų suprasti ir taip toliau, tačiau akivaizdu, kad jūsų santykis visiškai kitoks. 

Taip, faktas. Vaikai manimi pasitiki ir man labai malonu, kad jie ateina ir patiki man savo paslaptis, pasipasakoja. Bet svarbu tai, kad man kaip žmogui taip pat nėra lengva, nes aš turiu ir savo asmeninį gyvenimą, savo pomėgius, savo šeimą. Kai, sakykim, vaikai pasipasakoja, kartu ieškome problemų, kas negerai. Aš negaliu tiesiog vaiko pasiųsti, „Ai, eik, man neįdomu, sėsk“ ir viskas. Galima taip bandyti, bet manau, kad reikia dirbti su tuo, lavinti savo psichologinę ištvermę. Jeigu viskas klostosi gerai, mano asmeninis gyvenimas yra pusiausvyroje su darbu. Kasdien ryšys auga ir stiprėja. Retai, bet tenka vaikus gaudyti, nes, būna, pabėga, sugalvoja pasivaikščioti, parūkyti. Tada jau turiu būti griežta. Tuomet jaučiuosi kaip antra mama vaikams. Kartais mokytoja, kartais psichologė, kartais kaip mama.

Kartais truputį policininkė.

Taip, taip, vis klausiu „Kodėl? Kodėl?“, tardau. (juokiasi)

Kas džiugina ir kas guodžia darbe?

Tas ryšys su vaikais. Kai ateina pasakyti, pavyzdžiui, kodėl nenori mokytis, kodėl pyksta ar nerimauja. Aš pamatau tuos vaikus ir džiaugiuosi. Jie tarsi ieško savęs per mane ir aš galiu jiems padėti, pavyzdžiui, kai ieškome priežasčių, problemų, kurių patys vaikai kartais gal ir neišsprendžia, bet aš galiu jiems padėti. Kai išeis iš mokyklos, jie gyvens patys, šiek tiek atitrūks nuo tėvų, kitus tėvai iš viso išvarys iš namų, sakys, „Kiek tu čia sėdi?“. Dar kiti ras darbą, gal išvažiuos į užsienį, gal stos į universitetą. Mano tikslas yra prieš tai, prieš visą tą išėjimą, vaikams augant, padėti jiems ir pastatyti į teisingą kelią. Jeigu nors truputį pavyksta susitvarkyti problemas, tas mane labai džiugina. Jeigu nepavyksta, aišku, tęsiame darbą toliau. Bet visada labai džiaugiuosi tuo grįžtamuoju ryšiu iš vaikų. Ir nesvarbu, ar išmoksta vieną žodį, ar supranta, pažįsta ką nors, supranta kaip etiškai elgtis, aš tuo labai džiaugiuosi. 

O kai ateina sunkios akimirkos, iš kur jūs semiatės stiprybės? Kas jums ją suteikia? Kas leidžia nusiraminti, tęsti savo darbus, nepaistant to, kad galbūt sunku, galbūt neišeina, galbūt kažkas nesupranta?

Svarbiausia nepamiršti savęs, rūpintis savimi. Mano hobiai yra kinas, dviračiai, knygų skaitymas, mėgstu paplepėti su draugais. Reikia rasti laiko sau, o tada ir darbe visai kitaip, atsiranda tų jėgų. Kai asmeninis gyvenimas tampa antru planu ir visas dėmesys sutelktas tik į darbą, tada nukenčia ir mokymo kokybė. Darbas turi būti po savęs, ne atvirkščiai – pirmiausia aš, rūpinimasis savimi. Jeigu jau jaučiu, kad perdegu, kad jau tikrai visko per daug, išvažiuoju savaitgalį kažkur, pailsiu, išplaunu smegenis, ir grįžusi toliau tęsiu savo darbą pilna jėgų. 

Išmokote to su laiku ar jautėte nuo pat pradžių, kad darbas antroje vietoje, o pirmiausia esate jūs?

Mano patirtis ir požiūris toks yra jau ilgą laiką. Kaip kitaip kokybiškai atlikti savo darbą? Kai vaikams reikia dėmesio, kai reikia stebėti juos, kai nesupranta – kaip galima kokybiškai duoti tą medžiagą? „Ai, paduodu bet ką ir einu kavos gerti.“ Ne! Nereikia būti labai griežtai, reikia viską atiduoti su meile ir atsidavimu, su nuoširdumu. Darbą dievinu, man mano darbas yra malonus, todėl ir noriu save atiduoti tam darbui, man tai irgi teikia džiaugsmą. Galiu papasakoti, kaip vieną kartą buvau perdegusi. Darbo kokybė buvo labai, na, kaip čia pasakius, nekokia. Pradėjau nekreipti dėmesio į vaikus – „Ai, na gerai, trumpiau, sausai, kažką perduosiu“. Kai tai pastebėjau, pasakiau sau ne, stop, kažkas čia nesigauna. Norėjau, kad darbas man būtų malonus, kaip ir gyvenimas, bet tada perdegiau. O dabar jaučiu. Jeigu, sakykim, jaučiuosi pavargusi, tai šeštadieniais, sekmadieniais, kai būna laisvos dienos, tiesiog pasivaikščioju, žiemą einu su slidėmis, labai mėgstu sportuoti. Taip pat sveika paplepėti su draugais, su katinu pakalbėti, apie bet ką, svarbu, kad jeigu širdį atiduodi darbui, tai reikia ir gyvenimu pasidžiaugti. Nes, na, darbo kokybė tada iš karto labai nukenčia. Tai reikia rimtai į save pasižiūrėti ir pradėti tvarkytis nuo savęs.

Kokios yra jūsų svajonės?

Aš net nežinau, galvoju… Na, yra tokia svajonė…. yra kelios svajonės, bet dar nepradėjau jų įgyvendinti, šiek tiek palauksiu. Papasakosiu apie dvi iš jų. Pirma, noriu pakartoti kelionę po Aziją. Jau buvau Indonezijoje, Malaizijoje, bet labai mažai. Norisi pamatyti daugiau Azijos, po ją visą pakeliauti. Antra būtų įstoti į magistrą. Kitas dar paliksiu, dar nesakysiu, nes bus per daug. Tada tikrai visų neįgyvendinsiu. Reikia truputį susiaurinti. 

Bet su svajonėmis visą laiką labai sunku ką nors susiaurinti. 

Taip, sunku. Na, dabar dėl to koronaviruso visos kelionės turės palaukti. Bent jau Lietuvą pamačiau – šią vasarą apkeliavau. Planavau nukeliauti į Aziją, bet virusas viską sustabdė. Pasikeitus planams dviračiu važiavau į Latviją, Estiją – po visas Baltijos šalis 10 dienų su dviračiu. Grįžau, ir iš tikrųjų viskas pasikeitė – pailsėjau. Tai svajones galima pakeisti. Situacija privertė taip padaryti. Na, nieko, pasaulio pabaigos dar nėra, tad svajonė persikelia.

Dabar galbūt kiek rimtesnis klausimas: ką manote apie žmonių, kurie turi specialiuosius poreikius, ugdymą Lietuvoje? Ar tuo, kad tokie vaikai gautų ugdymą, rūpinamasi pakankamai, ar pasiekiami kurtieji vaikai?

Lietuvoje tikrai trūksta psichologų. Visos Lietuvos mokyklose turime mažai psichologų, laisvai kalbančių lietuvių gestų kalba. Matau, kad vaikas turi problemų, sakau eiti pas psichologą, bet nėra kaip bendrauti gestais. Jeigu vaikas, pavyzdžiui, pyksta, tie gestai būna labai ekspresyvūs ir psichologas tikrai nesupras, ką vaikas sako. Tada sunku ir patikrinti situaciją. Kartais jau ir aš persijungiu į tą kitą psichologės vaidmenį, nes aš tuos vaikus suprantu. Trūksta ir konkrečių mokymo metodų, pavyzdžiui, autizmo sindromą turintiems vaikams, ypač jeigu toks vaikas yra kurčias. Atrodo, ateina kurčias autistas ir jis neturi išsiugdęs jokių įgūdžių. Reikėtų surasti, kas galėtų jam padėti įgauti paprasčiausius socialinius įgūdžius. Čia labai gili problema. Aišku, yra gerų dalykų, bet faktas, kad visur trūksta visko. 

Ir pabaigai, kokia būtų jūsų svajonių mokykla?

Mokykla, kurioje yra bilingvinis mokymas. Kad viskas vyktų lietuvių gestų kalba. Kad ir vaikai su implantais būtų ne atskirose grupėse, o visi kartu mokėtų gestų kalbą. Tai suteiktų daugiau galimybių, kurias galėtų išnaudoti visi. Aišku, lengva kalbėti, bet tokia svajonė. Na, pasaka tokia.