Simona Aukštulevičiūtė
Lietuvoje niekam neatsiskleidžia daugiau nei pusė visų queer asmenų. Dalis jų bijo susidurti su emociniu ar net fiziniu smurtu savo šeimoje. Su tuo susidurti teko ir man, kai atsiskleidžiau savo šeimai.
„Kai pasakei, kad jos tėvai apie tai nežino, iškart pagalvojau, kad ilgai čia nesitęs“, – taip man pasakė mano močiutė praėjus kelioms dienoms po išsiskyrimo su buvusia partnere. Ta pati močiutė, kuri prieš kelis metus manęs išsižadėjo, nes „ne šitaip mane auklėjo“. Ta pati, kuri su manimi kalbėdama apie LGBTQIA+ asmenis, juos:as vis dar vadina tais.
Nemaža dalis tų iš tiesų niekada tėvams ir kitiems šeimos nariams taip ir neatsiskleidžia. ES pagrindinių teisių agentūros (FRA) 2024 m. paskelbto tyrimo duomenimis, apie 60% LGBTIQ žmonių Lietuvoje niekam iš šeimos narių nepasako apie savo queer tapatybę. Tie:os, kurie:os atsiskleidžia, kartais būna priversti:os palikti namus ar nutraukti santykius su dalimi savo artimųjų. Pasak minėto tyrimo, per vienerių metų iki dalyvavimo jame laikotarpį, 58% LGBTIQ asmenų patyrė priekabiavimą ir 4% buvo užpulti:os. Tai žinant nėra keista, kad tik mažiau nei pusė queer žmonių Lietuvoje jaučiasi pakankamai saugiai, kad atsiskleistų šeimoje. Į šią problemą bandžiau įsigilinti su savo mama Giedre, drauge Auguste ir jos seserimi Liucija.
Augustė ir Liucija yra queer bendruomenės narės, kurių tėvai vis dar nežino apie jų seksualinę orientaciją. Kalbėdamos apie savo santykius su tėvais, o ypač su mama, seserys juos įvardija kaip gana gerus. Jos sako, kad jei atsiskleistų mamai, iškart po to lauktų nemalonūs pokalbiai. „Ji apsiverktų ir priverstų mus jaustis kaltomis, sakytų, kad ji būtų bloga motina“, – sako Augustė. Seserų manymu, po to tai normalizuotųsi. „Mama bandytų kažką apie tai pasiskaityt, šnekėt, parodyt, kad jinai stengiasi ir domisi“, – pasakoja Augustė.
Kiti:os šeimos nariai:ės gana atvirai ir agresyviai reiškia homofobiją: tėvas vartoja žodį „gėjus“ kaip įžeidimą, o krikštamotė kalba apie tai, kad translyčiai:tės žmonės yra ligoniai:ės. Dėl to Liucija ir Augustė renkasi nebešvaistyti jėgų, iš jų patirties, beverčiams pokalbiams. Pasak sesių, kai tema pasisuka apie LGBTQIA+ temas, mama dažnai „jaučiasi puolama, jei tai sako ne kitas [jos akimis] suaugęs žmogus”. Jos mano, kad atsiskleidimas tėvams greičiausiai baigtųsi mamos ašaromis, tėvo fraze „surasiu tau vyrą ir viskas bus gerai“ arba emociniais ar net fiziniais užpuolimais iš giminių. Kadangi šiuo metu jų santykis su šeima yra patogiai saugus, atsiskleidimas šeimai keltų riziką visa tai sugriauti, net jei ir laikinai.
Mano mama Giedrė pritaria, kad vaiko seksualinės orientacijos nepripažinimas beveik negrįžtamai sugadina santykius. „Vaikai gali nusisukt nuo tėvų, nusisukt nuo artimųjų, kaip, pavyzdžiui, tu nuo savo močiutės nusisukai. Nebebendrauji su ja. O šiaip labai mylėjai tą moteriškę. <…> Ji irgi už tave guldė galvą, o dabar kaip su kirviu nukirsta dėl to. Laiko tave žmogžude“, – sako ji.
Liucija, kalbėdama apie savo gimines, dažnai mini krikštamotę. Nors pati Liucija pripažįsta, kad su ja neturi ir nenori turėti artimo santykio, krikšto mama, nežinodama apie Liucijos seksualinę orientaciją, ją laiko „gera savo drauge“. Dėl to krikštamotė vis mėgsta su Liucija pasidalinti ir savo požiūriu į gyvenimą. Požiūriu, iš kurio tiek Augustė, tiek Liucija pokalbio metu ironiškai juokiasi, tačiau dažnai krikštamotės vartojama frazė „gėjai ne žmonės“ palikus pokalbį liūdina. Liucija sako, kad jei atsiskleistų krikštamotei, ši mažų mažiausiai imtų kvestionuoti ir žeminti kiekvieną jos gyvenimo žingsnį, tačiau neatmeta ir visiško atstūmimo galimybės: „Ji manęs net neliestų ir bandytų įrodyt, kad aš psichiškai nesveika“, – sako Liucija.
„Atsiskleisti reikia“, – tvirtina Giedrė. Tiesa, jai galbūt kiek lengviau taip sakyti, kai atsiskleisti pačiai niekada nereikėjo. Kai atsiskleidžiau aš, pasak mamos, ji to jau seniai tikėjosi ir jautėsi puikiai. Didelė LGBTQIA+ bendruomenės dalis pagrįstai bijo ir nenori atsiskleisti tėvams, tiek dėl Liucijos ir Augustės įvardintų, tiek dėl įvairių kitų priežasčių: pavyzdžiui, nebegalėjimo toliau bendrauti su jaunesniais:ėmis broliais ar seserimis, įvairaus pobūdžio smurto, stabilumo ar namų praradimo. Paklausta apie tėvus, atstumiančius:ias savo vaikų tapatybes, Giedrė griežtai sako, kad neigiamai į neheteroseksualumą reaguojantys:čios žmonės mažų mažiausiai yra „neišprusę ir neišsilavinę“. Pasak jos, negalime „netoleruoti žmogaus vien dėl to, kad jis žmogus“.
Kartais dar ir dabar paklausiu savo močiutės: „Bet tu supranti, kad tie jie – tai ir aš?“ Ji dažniausiai nutyli ir pakeičia temą. Keista, kad dabar ji daro tą patį, ką darydavau aš, kol dar nebuvau jai atsiskleidusi: nutylėdavau ir pakeisdavau temą. Tai verčia abejoti mūsų santykių tvarumu.
Panašiai kaip Liucija ir Augustė, esu pasirinkusi su močiute ignoruoti savo seksualinės orientacijos temą ir tiesiog nešvaistyti laiko ir jėgų. Žinau, kad greičiausiai bet koks toks pokalbis baigsis kelių mėnesių abipuse tyla. Taip pat žinau, kad močiutės man pasakyti žodžiai, nors ir nebe taip stipriai, bet vis tiek skaudins. Tokio santykio negaliu vadinti artimu, jis visada balansuoja ant nutrūkimo ribos, tačiau mane šiuo atveju gelbsti tokie žmonės kaip Augustė, Liucija ar Giedrė. Man jos parodo, kad galiu atsiremti ir į visą queer bendruomenę. Pažįstu tik nedidelę dalį jos narių, tačiau laikau šiuos:as žmones šeima – žinau, kad dalinuosi su jais:omis bendromis patirtimis, baimėmis ir džiaugsmais.
Pokalbio pabaigoje mama sakė, kad mes, nepaisant visko, jai dažnai atrodome net laimingesni:ės – turime vieni:os kitus:as ir žinome, kad net jei liekame visiškai vieni:os, vis tiek rasime, į ką atsiremti.
Šis straipsnis turėjo būti publikuotas prieš daugiau nei pusantrų metų. Tačiau nuo jo parašymo įvyko daug dalykų: su mama Giedre metus visiškai nebendravome – jai matant pasibučiavome su partnere ir dėl to beveik savaitę teko klausytis nepertraukiamo homofobiškų komentarų srauto. Santykiams atstatyti prireikė psichoterapijos ir nelengvų pokalbių tiek su savimi, tiek su mama. Močiutė ir toliau mano, kad reiktų „nesidemonstruoti“, tačiau yra mačiusi mus su partnere gyvai ir bando su mumis palaikyti artimą santykį.
Atrodo, kad būnant queer sunku rasti visišką saugumą ir stabilumą santykiuose su šeima ar kitais:omis artimaisiais:osiomis. Kartais tai reiškia, kad paprasčiau ir sveikiau yra nustoti to ieškoti šeimoje ir eiti kurti saugumą kitur. O kartais, kad ir iš mažų dalelių, galima tai bandyti (re)konstruoti iš naujo.
Saugumą galite atrasti ir čia:
https://jaunimolinija.lt/
https://www.facebook.com/beetikeciu
https://www.instagram.com/pasisnekam.lytiskumo.ugdymas/