„Motyvacija… Motyvacija atsiranda iš noro būti, noro pamatyti, noro padaryti geriau. Padaryti geriau nei vakar“, – prisimindama pirmąsias sportines varžybas, pasakoja Lietuvos sporto legenda, buvusi lengvaatletė Irena Perminienė. Ir nors Irenos žodžiai nestokoja vilties, nueitas gyvenimo kelias nelengvas – sportininkei teko ne tik įveikti savo negalią, bet ir susidurti su aplinkinių žmonių nesupratimu. Kaip pati Irena sako, norėdamas suprasti, pirmiausia, turi išbandyti. „O kaip duoti išbandyti negalią?“
Lietuvos neįgaliųjų sporto pradžia
Pirmieji negalią turinčių žmonių sambūriai kūrėsi aplink Raseinius. 1970 m. Aldonos Račkauskaitės, Elės Griciūtės, Rimos Aidukaitės ir Aldonos Žilevičiūtės-Černevičienės iniciatyva buvo įsteigtas „Draugystės“ būrelis, nuo kurio pradėjo formuotis asmenų su negalia bendruomenės. Ši neoficiali organizacija rūpinosi laikraščio „Draugo žodis“ platinimu. Leidinys buvo perrašinėjamas ranka į plonus sąsiuvinius ir siunčiamas visiems pažįstamiems negalią turintiems žmonėms. Šie laikraštį vėl perrašydavo pridėdami asmeninių žinučių, kvietimų susitikti ir siųsdavo jį toliau. Taip nedideli draugų susiėjimai išaugo į vietinius renginius bei mėgėjiškas sportines varžybas.
Save šiame būrelyje prisimena ir Irena: „Vienas pirmųjų diplomų, kuriuos turiu namie, yra sagos įsiuvimo greičio diplomas. Vėliau prasidėjo ir kitos rungtys: šaudymai iš lanko, hantelių kilnojimas, espanderių tempimas, važiavimas trasoje. Vis bandydavome kopijuoti kažką nuo pasaulio“.
Ankstyvasis sportas
1985 m. iš būrelio išaugus sporto klubui tuo pačiu pavadinimu „Draugystė“, buvo suvienyti potencialiai profesionalūs negalią turintys sportininkai. Nuo čia prasidėjo ir Irenos pirmieji tarptautiniai startai. 1987 m. Brno, Čekijoje, „Para Athletics Grand Prix“, sportininkė, važiuodama 10 km rungtyje, tarp beveik dviejų dešimčių dalyvių užėmė antrąją vietą. Vis tik iškovota pergalė nebuvo tokia lengva. Vežimėlis, kuris buvo pagamintas Irenai, neatitiko tuometinių sportinių standartų. „Jeigu dabar maratoninis vežimėlis sveria kažkur apie keturis kilogramus, tai maniškis svėrė gal apie trisdešimt. Ir tam tikrais momentais buvo taip, kad į kalną jau nebuvo jėgų čia su tuo tanku važiuoti, tai tiesiog pirštais per asfaltą stūmiesi. Šitokių vežimėlių, kokie yra dabar, net svajonėse nebuvo turėta,“ – įspūdžiais dalinasi Irena.
Kilometrai
„Vėliau, atsiradus norui važinėti maratonus, Šiauliuose mums pradėjo gaminti vežimėlius, kurie jau šiek tiek atitiko tai, ką pasaulyje buvome matę. Na, tie vežimėliai buvo šiek tiek geresni negu mano pirmasis. Su jais dalyvavome ir Tarptautiniame Maskvos Taikos maratone, kuriame užėmiau antrąją vietą. Važiuodama į maratonus galėjau išvykti į Šveicariją, Vokietiją, tai vėl kur nors, nežiūrint, kad tavęs laukia 42 kilometrai. O tam atstumui reikia ir pasiruošti… Dabar suskaičiuoju, kad treniruočių ciklas būdavo apie 15-20 tūkst. kilometrų per metus. Atrodo, kartais važiuoji, o tau jau žvaigždutės skraido dėl tokio pasiruošimo“, – su šypsena veide prisimena sportininkė.
„Pas mus invalidų nėra!“
Pasibaigus kiekvienai olimpiadai, po dviejų savaičių prasideda ir paralimpiada. Vis dėlto 1980 m., po Maskvos vasaros olimpinių žaidynių, paralimpinės buvo surengtos Nyderlanduose, Arnheme. Tuometinė TSRS valdžia atsisakė rengti paralimpiadą neigdama negalią turinčių piliečių egzistavimą šalyje.
Irena pasakoja, jog „niekas apie paralimpiadą net žinios nedavė. Nors aišku fiziškai buvom pasiruošę kaip kaimo vaikai, tačiau visiems tebuvo pasakyta, kad pas mus invalidų nėra. Deja, ir mes ten nepatekome. O bėgant laikui, reikalavimai tik kilo.“
Atėjimas į profesionalų sportą
Irena Perminienė geriausiai žinoma kaip lengvaatletė rutulio stūmimo rungtyje. Nors teko išbandyti pačių įvairiausių sporto šakų: nuo rankų lenkimo iki sėdimojo tinklinio, rutulys Irenos rankose atsirado ne be priežasties. Besitreniruodama Maskvoje, sportininkė atlikinėjo testus, kurių metu buvo stebima, kaip dirba raumenys, koks širdies ritmas, kvėpavimas. „Po testų man buvo pasakyta, jog tu, pagal savo sudėjimą, daugumoje gali rutulį stumdyti. Ir iš čia atsirado tas rutulys“, – pasakoja sportininkė.
Save ji prisimena kaip itin judrų vaiką – sportas jai visada kėlė susižavėjimą. Dar prieš patenkant į avariją, 12-metei Irenai buvo leista lankyti sporto mokyklą. Jau tada mokytojai pastebėjo, kaip puikiai jai sekasi sporte – tokius kelialapius į sporto mokyklas gaudavo ne kiekvienas. Tačiau po autobuso avarijos Irena nueiti į mokyklą taip ir negalėjo – buvo pažeistas stuburas. Vis dėlto sportinis noras viduje išliko. Lengvaatletė prisimena, kad rungiantis būrelyje „būdavo espanderį kažkas ištraukė keturis, na, aš pabandysiu penkis. Nepavyko penkis – namuose ir pumpuoju, pasiėmus tą espanderį, kad kitą kartą penki išeitų.”
„Išvažiavai pasivažinėti?“
Vis dėlto aplinkiniai į Ireną, kaip į sportininkę, ne visada žiūrėjo rimtai. 8-ajame bei 9-ajame dešimtmetyje tik pradėjus formuotis žmonių su negalia sporto infrastruktūrai Lietuvoje, negalią turintys asmenys dažnai buvo matomi kaip bejėgiai, o sportas tik kaip pramoga, žaidimas. Irena prisimena, kad, važiuojant į pirmuosius maratonus ir jiems besitreniruojant, vietiniai gyventojai kiek nuvertindavo sportininkę, klausdami: „Na, išvažiavai pasivažinėti?“ Tačiau po vieno iš maratonų „…pasirodžius antraštei, kad dalyvavau, kad laimėjau, ta pati močiutė, kuri klausdavo: „Na, išvažiavai pasivažinėti?“ – jau sakydavo: „Tai jau į treniruotę važiuoji, ar ne?“ Žmonių požiūris pasikeisdavo, kai jiems jau pasidarydavo įdomu, kai jau kažką laimėdavai“, – pasakoja ji.
Net ir šeimos palaikymas, įvertinimas atėjo ne iš karto. Buvusi sportininkė prisimena, kad „kartą grįžus iš varžybų dar ryte miegojau labai giliai, o langas buvo atdaras. Girdžiu, mama sako: „Nešūkaukit, Irena iš varžybų grįžo.“ Ir tada jau pajutau, kad yra supratimas, jog tai yra ne taip paprasta. Čia ne ekskursija, ne šiaip į Turkiją išvažiavau pailsėti.“
„Kam reikalingos problemos?“
Kalbėdama apie požiūrį į žmones su negalia, Irena patvirtina, kad supratimo trūko net ir institucijose, besirūpinančiose negalią turinčiais sportininkais: „kai pradėjau dalyvauti tarptautinėse varžybose, turėjau išsireikalauti, jog mane į jas vežtų. Bet kartą vienas iš Neįgaliųjų sporto federacijos funkcionierių man tiesiai į akis pasakė: „Irena, o kodėl mes tave turim imti? Tave imti, tavo vežimėlį vežti? Tavo stūmimo kėdę vežti? Padėti tau tašę nešti? Aš geriau paimsiu tą žmogų, kuris pats tašę pasineš.“ Tai ir rodo kitų požiūrį – kam reikalingos problemos?“
Rankų lenkimas
Nors Irenai reikėjo nemažai pasiekti, kad susilauktų pripažinimo Lietuvoje, sportininkė nepasidavė ir laurus skynė ne tik skirtingose varžybose, bet ir skirtingose sporto šakose. Viena iš neįprasčiausių – rankų lenkimas. Irena pasakoja, jog šis sportas patraukė ne be priežasties: „<…> buvo 97-ieji metai, rutulio stūmime buvau trumpam nustojusi dalyvauti. O rankų lenkime man patiko todėl, kad nebuvo jokios atskirties. Rungtyje, taip, tu turi negalią, bet treniruotėse, stovyklose, važiavimui į varžybas – jokios atskirties. Visi kartu. Ne taip, kad vienur neįgaliųjų sportas, kitur sveikųjų sportas. Ir taip man buvo, ko gero, pirmą kartą gyvenime, kad būčiau su tokia kompanija.“
Nuo 1998 m. iki 2002 m. Irena rankų lenkime tapo keturis kartus Europos, penkis kartus pasaulio čempione, o 2003 m. laimėjo ir rankų lenkimo pasaulio čempionatą tarp sveikųjų moterų.
Aplinka
Vis tik nesusipratimų, pradėjus važiuoti į rankų lenkimo rungtynes su kitais komandos nariais, irgi būta. Sportininkė pasakoja, jog, keliaujant į vienas varžybas, dalis komandos nežinojo apie žmonių, turinčių paraplegiją, fiziologiją ir gyvenimo specifiką: „Skrendant į Egiptą, įlipame į lėktuvą ir iškart klausiu: „Treneri, kur čia tualetas?“ Išlipame iš lėktuvo: „Treneri, kur čia tualetas?“ Vėl į tą tualetą… Paskui buvo vienas toks stambus vyrukas, per šimtą dešimt kilogramų sveriantis, sako: „Kas čia yra, Irena, jums pilvą paleido?“ O žmogus nieko nežino apie mūsų specifiką. Na, paskui aš jau galvoju: „Neisiu čia kiekvienam aiškintis.“ Todėl pasikvietėm trenerį į kambarį. Paaiškinome, kad mes turime tokių problemų. Kad mums yra svarbu apsidrausti, kad būtų patogu tiek mums, tiek jums… Na tai treneris, matyt, visus surinko ir papasakojo. O rytoj žiūrim – jau visa kompanija pasikeitus kažkokia: „Ten, už kampo tualetas! Irena, gal palydėt tave?“ Atrodo, pasaulis aukštyn kojom apsisuko! Čia mes labai gerą žingsnį padarėme.“
Nugalėti negalią…
Vis dėlto Irena pabrėžia, kad kalbėti apie tokius dalykus ne kiekvienas gali: „kiek tu nugali savo negalią, niekas nenori kalbėti. Tu gali būti didžiausias pasaulio čempionas – nepabėgsi nuo savo paralyžiaus, nuo visokiausių fiziologinių dalykų, kas yra labiausiai žeidžiantis dalykas. Tai čia ne bet kuris žmogus gali tokį dalyką išgyventi, su tuo susitaikyti arba susikurti tokią aplinką, kad į tai nebūtų kreipiama dėmesio. Nugalėti įrankį – tai tik pusė darbo. O nugalėti save, nugalėti savo ligos turinį, prisiminus ir visas keliones, į kurias reikėdavo važiuoti. Reikėjo tiesiog perlipti per save“, – pasakoja ji.
Pasak Irenos, itin svarbu susikurti tokią aplinką, kurioje būtų patogu tau pačiam. Ir tai apima ne tik erdvę, kaip ji pritaikyta, ar joje yra tau būtini daiktai. Ypač svarbūs yra žmonės, kurie supa, tačiau ir jų supratimas ateina pamažu: aiškinant, pasakojant ir kalbant ne tik patogiais klausimais, bet ir tais, kurie yra esminiai, dažnai labiausiai neraminantys.
„Nėra, tai bus, tik leiskit padaryti!“
Prisimindama sugrįžimą į lengvąją atletiką, Irena pasakoja, jog „2004 m. už veiklą, buvusius sportinius pasiekimus buvau apdovanota kelione į pasaulio čempionatą. Na aš kaip tikras žemaitis. Pirma gavau, apsidžiaugiau, o paskui pradedu galvoti: pala, tai dabar aš tik važiuosiu, kiti viską darys, dalyvaus, o aš tik žiūrėti turėsiu? Toks kupinas nusivylimo jausmas buvo viduj, todėl aš pradėjau kalbėti su federacija, su tuometiniu paralimpiniu komitetu. Sakau: „Leiskite ir man dalyvauti..“, na o man, ką: turiu turėti normatyvą, licenziją, būti laimėjusi titulų bent Lietuvoje. „Nėra – tai bus, na, leiskit padaryti“ , – atšoviau. Tada verčiausi per galvą, pasiekiau normatyvus ir išvažiavau į pasaulio čempionatą. O jame stumdama rutulį iškovojau antrą vietą.“
Treneris
Sugrįžusi iš pasaulio čempionato, Irena nusprendė, kad privalo rasti trenerį. Tačiau, ką reiškia būti sportininko su negalia treneriu?
Kiekviena negalia labai individuali ir dažnai treniravimas priklauso ne tik nuo asmens fizinio pajėgumo, kūno proporcijų, bet ir psichologinio pasiruošimo. Regėjimo negalią turintiems sportininkams treneris yra ir vedlys, ir teoretikas, ir psichologas. Stumiant rutulį, treneris suteikia ne tik teorines žinias, bet yra ir sunkumų kilnotojas, nes padeda atnešti stūmimo kėdę. Buvusi lengvaatletė pasakoja, jog jai „…treneris turėjo būti ir asistento vietoje: aš tai sėdžiu, rutulius sustumdau, o kas man juos atneš? Treneris atneš… O be viso to treneris buvo ir kaip asmeninis konstruktorius. Kas man vežimėlį suvirins? Kas jį padarys tokį, jog kompensuotų mano stuburo negalėjimą?“
Vis dėlto surasti tokį žmogų, kuris dirbtų su asmenimis, turinčiais negalią, bei kartu siektų aukšto sportinio meistriškumo buvo sudėtinga ne tiek dėl pačios darbo specifikos, kiek dėl įvertinimo. Treneris, kurio būtinybė siekiant aukštų rezultatų akivaizdi, „gaudavo atlygį kaip treniruodamas trečioką. Tarsi dar vienas vaikas, esantis grupėje, ir tokia buvo sistema iki pat 2010 m. Tad pasirengimas būdavo vedinas praktiškai vien entuziazmo, vidinio noro. Pagrindinis atlygis treneriui būdavo tada, kai galėdavo kartu važiuoti į varžybas. Sakydavau, jog be trenerio niekur nevažiuosiu, motyvuodavau, kad man reikia fizinio padėjimo, bet tuo pačiu supratau – kitaip negaliu atsidėkoti žmogui“, – prisimena Irena. Pavykus laimėti varžybas, treneriui atitekdavo penktoji dalis viso laimėjimo, tačiau nepatekus tarp prizininkų, jis turėdavo galimybę tik pakeliauti.
„Jūsų mažai dalyvauja“
Pastaruoju metu ypač daug atgarsių sulaukia paralimpiečių premijų dydis: dabar jos net 6,5 karto mažesnės už įprastas olimpiadoje laimėjusių sportininkų premijas. Dažnai tokia nelygybė motyvuojama tuo, jog paralimpinėse žaidynėse, ypač lengvosios atletikos rungtyse, dalyvauja nedidelis skaičius sportininkų. Vis tik Irena pabrėžia: „Išgirdus, kai pasako, jog sveikųjų toje pačioje sporto šakoje dalyvauja, sakykim, dvidešimt, o pas mus tiktai kokios aštuonios, nėra suprantama, kad kiekvienoje rungtyje dalyviai yra išskirstomi pagal skirtingas negalias. Sportininkas turi kvalifikaciją pagal tam tikrą pažeidimo lygmenį. Pavyzdžiui, cerebrinis paralyžius – 30-a, amputacijos – 40-a, o paralyžiai – 50-a, ir tos klasės dar skaidomos į n kitų klasių. Pavyzdžiui, 50-a skaidoma į 8 klases. Tai sudėjus visas moteris iš 50-oje klasėje esančių aštuonių klasių į krūvą po aštuonias sportininkes. Kiek bus rutulio stūmikių?“
„Tai visada buvo mėgėjiška“
Kalbėdama apie savo sportinę karjerą, Irena nesibodi paminėti, jog „tai buvo gan megėjiška. Ir tik žiūrint iš savo asmeninės perspektyvos galėjai pasakyti, kad galbūt darei kažką profesionaliau. Kodėl sakau, jog tai neprofesionalu? Tu dirbai be trenerio, tiesiog viena pati. Kalbant apie trenerių rengimą, iki pat dabar nesu girdėjusi, kad būtų kvalifikuotas treneris neįgaliesiems. Mes dabar einame nuo praktikos prie teorijos, nuo kopijavimo prie pritaikymo. Bet sporte pirmiausiai turėtų būti kalbama apie teoriją, o tik paskui ateina ir praktikinė dalis. Atsimenu, dar grįždama iš vieno maratono, paklausė manęs kažkas, kokius papildus vartoju. Tai taip ir pasakiau: „Ožkos pieną.“
Pasak sportininkės, šiuo metu vis dar ypač mažai dėmesio skiriama sportininkų reabilitacijai. Po intensyvių treniruočių, ruošimosi varžyboms, būtina pasirūpinti ir fizinės sveikatos atstatymu, nepamirštant, kad kiekvienai negaliai ir kiekvienai sporto šakai viskas labai individualu. Kalbant apie negalią turinčių žmonių sportą, vis dar trūksta išsamesnių medicininių tyrimų, kaip išgauti kuo teisingesnį judesį, kaip prisitaikyti prie aerodinamkos ir pan. Tuo tarpu sporto fiziologija sveikųjų sporte itin stipriai pažengusi.
Irena taip pat pamini, jog Lietuvoje sportininkams „galėtų būti daromi išsamūs medicininiai tyrimai, skirta daugiau fizioterapijos bei gydomųjų sanatorijų.“
Kalbėdama apie pasaulinio masto varžybas, sportininkė prisimena, kad sąlygos tarp skirtingų šalių labai skyrėsi: „Na, tarkim, australai turėdavo ir ledo vonias ir kineziterapeutų, ten visus sportininkus pratampo. O mudu su treneriu… „Tai ką“, – sakau, – „varom!“ Pasispjaudėm delnais, pokšt – ir į aikštę. Visas toks psichologinis pasirengimas. Ir taip yra ne tik man, bet ir neseniai didelius titulus pasiekusiems sportininkams… Bet žmonės sugebėjo nuo to pasiruošimo lygmens šauti į žvaigždes.“
„Čia visi tavo medaliai!“
„Dar prieš Pekiną pajutau, kad man yra problemų su dešiniu pečiu. Pradėjome mes su trenerių pas gydytoją važinėti. O tada ir sužinojau, kad man plyšo petys. Tuo metu atrodė, kad jokiais būdais manęs negali operuoti – manęs olimpiada laukia! Na, o mano gydytojas man ir pasakė: „Irena, kas ta olimpiada? Dviejų savaičių renginys, o tau dar oho, kiek reikės gyventi.“ Todėl mane sausį išoperavo ir rugsėjo mėnesį aš startavau jau Pekine.“ Irena neslepia, kad pradėjus siekti titulų, vis sunkiau ir sunkiau sustoti. „Privalu turėti žmogų kaip asmeninį asistentą, kuris už tave protautų. Tu nori eiti į priekį, vis daugiau daryti. Jei paskaudės, patrinsiu, patepsiu tepalais. Jau po visų varžybų, atsimenu tvarkiau stalčius, o ten viename visi nuo skausmo tepalai. O mama pamačiusi ir pasakė: „Va, čia visi tavo medaliai“. Ir tiesos tame yra. Bet apie viską prisiminus, apima džiaugsmas. Kokia tu buvai, ką tu darei. Ir nors suvokimas sustoti turi ateiti laiku, be viso to jaudulio negali gyventi. Tiesiog negali…“
Londono vasaros olimpinės žaidynės
Kalbėdama apie visus savo gyvenimo trofėjus, Irena išskirti vieno negali – kiekvienas savaip brangus. Tačiau prisiminus Londono olimpines žaidynes, emocijos vis dar užverda: „jau atvykus į varžybas ir užregistravus visą aprangą, atsinešėm savo stūmimo kėdę. Prie jos dedamas toks matuoklis, kuris įsiremia į žemę, kai kėdė yra neaukštesnė nei 75 cm. O su mano kėde matuoklis pajudėjo. Ir viskas – aš negavau patvirtinimo. Tai treneris sako: „Na tai ką daryti, reikia pagalvėlę nuimti.“ Na ir kas gavosi? Gavosi taip, kad sėdžiu ant dermantino su sintetinėm kelnėm ir duodu judesį į priekį, o mano užpakalis slysta – jokios atramos, jokios atspirties. O kad patikrintume, ar apačioje prikibęs smalos gabaliukas transportuojant… Tik po varžybų apie tai pagalvojom. Ir gavosi taip, kad galutiniame rezultate aš turėjau būti bent 3-ioje vietoje. Čia minimumas buvo, nes tuo metu aš stumdavau apie 6,70 m. O ten vos vos nustūmiau 6,18 m – ir tapau aštunta. Tada jau nežinau, kokios emocijos buvo!“
Dabartinė veikla
Apžvelgdama visą savo gyvenimą, Irena pabrėžia, jog sportas visada buvo jos pašaukimas. Šiaulių universitete baigusi socialinę pedagogiką ir psichologiją, o vėliau laimėjusi konkursą į direktoriaus pareigas dabartiniame Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centre, sportininkė suprato, kad „darbas su popieriais“ ne jai. Siekdama skatinti negalią turinčių žmonių įsitraukimą aktyviai sportuoti, Irena įkūrė vieną pirmųjų tokių sveikatingumo centrų. Šiuo metu centras ne tik modernus, turintis įvairios įrangos, tačiau ir pritraukiantis pačių įvairiausių žmonių iš viso Raseinių r. net ir pandeminiu laikotarpiu. Irena su šypsena pabrėžia, kad „karantinas nors ir nusodino žmones namie, bet mano bobučių niekas nenusodins.“
Sportininkė veda mankštos užsiėmimus, kiekvieną trečiadienį kartu su grupe važiuoja į baseiną, kartu lankosi skirtinguose kultūriniuose objektuose, taip padėdama įvairias negalias turintiems asmenims įveikti tiek fizines, tiek psichologines kliūtis. Irena, prisimindama žmones su kuriais dirbo, pasakoja: „Buvo, pavyzdžiui tokia moteriškė. Jei dabar pereitų per salę, beveik nebūt matyti, kad ji turi paralyžių. O atėjo, eidama tik į mano pirščiuką įsikibusi. Kas tas pirščiukas, jei griūsi, tai griūsi. Čia ir yra svarbiausia psichologinė parama. Kita tokia mergina irgi buvo… Atvažiuodavau, pasiimdavau ją už karšėliaus ir į centrą. O dabar – kurgi, visai kas kita, žmogus absoliučiai savarankiškas. Aišku, nuo ligos nepabėgsi. Čia taip jau nėra, kad ir paralyžius pradingo, bet už tai žmonės gyvena patys.“
Vidinis pasaulis
Kalbėdama apie visuomenės požiūrio apie negalią kitimą, Irena neslepia, kad jos vidinis pasaulis taip pat nestovėjo vietoje: „Gyvenimo motyvai, vertybės labai pasikeitė. Atsirado supratimas, ko ir kodėl siekiu. Žinoma, kai jau nusprendžiau nebesportuoti… Na, tai buvo didelė netektis. Tu prarandi viską, prarandi gyvenimo režimą, prarandi labai svarbią savo gyvenimo dalį. Po to iš dalies pyksti, kai pradeda viską skaudėti, o ir namiškiai: „Va, tampei, tampei, prisitampei, dabar nutrūko viskas…“ Bet atsikvepi, geriau pagalvoji ir supranti, kad galėjo tos traumos atsitikti ir nesportuojant ir tiesiog daugiau nei penkiasdešimt metų būnant ant vežimėlio.“
Ateities kartos
Kalbėdama apie ateities sportininkus, Irena pasakoja: „Anksčiau būdavo, jog žmonės į mus žvelgdavo kaip į nelabai normalius, nes nebuvo apie tai žinių. O paskui, pradėjus dalyvauti varžybose, sportinė dvasia atėjo ir kitiems. Kalbant apie tai, kas vyksta dabar… Dabar, reikėtų įtraukti daugiau jaunimo į sportines stovyklas. Žmonės būna – įsitraukia į sportą, bet tada atvažiuoja į varžybas ir iš karto kartelė yra užkelta taip, kad tuo momentu jiems toli gražu iki tos kartelės. O juk mes patys, kurie nuo nulio pradėjome, tas karteles ir užkėlėm.“
Vis dėlto sportininkė nusiteikusi optimistiškai: „Viskas eina augimo linkme. Tik reikia daugiau protingų, apgalvotų sprendimų, daugiau įsiklausymo bei supratimo. Reikia ir mums patiems būti aktyvesniems. Svarbu ir infrastruktūrą kurti, kada žmonės, paprasti neįgalieji, matys bent jau materialią ar medicininę paskatą, sanatorijas. Pirmiausia visur turi būti stimulas, o dėl jo išaugs ir poreikis sportuoti.“
„Kalbėdama apie Lietuvos ateitį, tai, ką matau – lygu. Paralimpinės, olimpinės, su negalia ar be, visi vertinami vienodai. Tiek olimpiadoje, tiek paralimpiadoje giedame tą patį himną, gauname tą patį medalį, taip pat garsiname Lietuvą“, – tokią Lietuvos ateitį įsivaizduoja buvusi lengvaatletė.
Pasiekimai
Irena Perminienė iškovojo ne vieną dešimtį pačių įvairiausių titulų: nuo sidabro medalio 2006 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate, Olandijoje, iki Europos penkiakovės prizininkės vardo. Už pasiekimus sporte bei visuomeninę veiklą Irena yra gavusi ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ (2010), Kūno kultūros ir sporto komiteto medalį už sporto pergales (2012), LR Prezidentės D. Grybauskaitės padėką už Lietuvą garsinančias pergales (2012), LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Gerumo ordiną (2015), Kūno kultūros ir sporto departamento medalį už indėlį į neįgaliųjų lengvosios atletikos sporto plėtotę (2018) ir kt.
Vis dėlto kalbėdama apie savo gyvenimą, Irena pirmiausia pamini, jog didžiausios pergalės pasiektos ne laimint medalius, bet suburiant aplink save supratingus, savus žmones, kurie gerbia tave, tavo darbus, tavo tikslus. O tų tikslų siekta ne tik dėl savęs, ne tik dėl asmeninių ambicijų. Irenos ateities vizijose itin svarbūs kiti negalią turintys žmonės, tačiau žvelgiant į juos ne kaip į bejėgius, bet į tuos, kurie turi jėgų įveikti savas negalias – į jas įsigyventi, prisitaikyti ir priimti kaip savasties dalį.
Teksto autorius: Egidijus Skužinskas;
Kalbos redaktorė ir fotografė: Julija Stankevičiūtė;
Interviu transkribavo: Ainė Cilė Lašaitytė.