Tekstą parengė Julija Baublinskaitė
LT žemiau
Queer theory has expanded since the 1980s, when the term was coined, to include not only social and cultural, but also existentialist questions, such as the passage of time. The idea of “queer time”, i.e., that being LGBTQ+ warps one’s experience of aging, is not new – a literal expression of it can be seen in works of fiction like Wilde’s “The Picture of Dorian Gray” or Woolf’s “Orlando”. Though queerness is not the secret to immortality, non-heterosexual and especially non-cisgender people can experience feelings of non-linearity and asynchrony when their lives do not align with the heteronormative standard of aging.
A queer identity often leads to a sense of prolonged youthfulness, particularly in middle-aged people. The heteronormative life progression – birth, childhood, adolescence, early adulthood, marriage, reproduction, retirement and death – can get disrupted if one comes out at an older age. The period after coming out is most often one of romantic and/or sexual learning and experimentation, all of which usually occurs during a person’s teenage or early adult years; newly out gay people are even sometimes called “baby gays” in the LGBTQ+ community. Being a “baby gay” while one’s heterosexual peers are settling down, perhaps having children or even grandchildren, can create a sense of being out of synch with society and experiencing adolescence again. Moreover, queer people tend to participate in subculture for longer than the societal standard of maturity allows, which adds to the feeling of asynchrony. For example, as Taylor (2010) notes, for the 40–45-year-old lesbian and gay music scene participants that she interviewed, “middle age” signifies a set of behaviours that they do not fit in, thus the thought of being middle-aged seems foreign to them.
Transgender people can have an even more complicated perception of aging. Life pre-transition is often described as time lost or stolen, while the transition itself creates a break in the linear progression of one’s life and links between the past and the present become less direct than they are in the heteronormative standard. While the person undergoing gender transition factually stays the same, their physicality and social roles can drastically change, thus creating a separation from the past self and a sense of life started anew. The previously mentioned period of feeling like a teenager again is also relevant here, as transgender people need to adjust to their new sense of identity, societal expectations and, if they choose to medically transition, hormonal or physical changes. Some people take this non-linearity further and consciously surround themselves with symbols of a different life stage, e.g., do stereotypically boyish or girlish things to experience a gender-affirming childhood they never had.
To conclude, queer people can experience the passage of their lives in a non-linear way and feel out of synch with their heterosexual peers because of lack of identification with traditional norms of appropriate behaviour at different life stages. The experience of queer time depends on the person’s identity and age at which they come out. Seeing how this phenomenon is dependent on rigid heteronormative standards, it can be presumed that it will disappear as society becomes freer. However, for now it seems to be firmly situated as a topic of concern in queer theory.
LT
Queer teorija išsiplėtė nuo devintojo dešimtmečio, kai šis terminas pradėtas vartoti, įtraukdama ne tik socialinius ir kultūrinius, bet ir egzistencinius klausimus, tokius kaip laiko tėkmė. „Queer laiko“ idėja, t. y., mintis, kad buvimas LGBTQ+ iškreipia žmogaus senėjimo patirtį, nėra nauja – tiesioginę jos išraišką galima pamatyti grožinėje literatūroje, pavyzdžiui, Wilde’o „Doriano Grėjaus portrete“ ar Virginios Woolf „Orlando“. Nors buvimas queer ir nėra nemirtingumo paslaptis, neheteroseksualūs ir ypač necislyčiai žmonės gali patirti nelinijinio laiko įspūdį ir asinchroniškumo jausmą, kai jų gyvenimas neatitinka heteronormatyvaus standarto.
Queer tapatybė dažnai veda link išsitęsusio jaunatviškumo, ypač kalbant apie vidutinio amžiaus žmonės. Heteronormatyvi gyvenimo progresija – gimimas, vaikystė, paauglystė, ankstyvoji suaugystė, santuoka, reprodukcija, išėjimas į pensiją ir mirtis – gali susijaukti atsiskleidus vyresniame amžiuje. Po atsiskleidimo (angl. coming out) dažniausiai seka romantinio ir/ar seksualinio mokymosi bei eksperimentavimo laikotarpis, kuris įprastai siejamas su paauglyste ar ankstyvąja suaugyste; naujai atsiskleidę homoseksualūs žmonės LGBTQ+ bendruomenėje netgi kartais vadinami baby gays. Buvimas baby gay, kol heteroseksualūs bendraamžiai kuria šeimas, galbūt laukiasi vaikų ar net anūkų, gali sukelti sutrikusios sinchronijos su visuomene ir vėl išgyvenamos paauglystės įspūdį. Be to, queer žmonės linkę būti subkultūrų dalimi ilgiau, nei leidžia visuomeninis brandos standartas, o tai padidina asinchronijos jausmą. Pavyzdžiui, kaip pažymi Taylor (2010), jos apklausti 40–45 metų amžiaus lesbietės ir gėjai, dalyvaujantys alternatyvios muzikos scenoje, sąvoką „vidutinis amžius“ įvardija kaip elgesio rėmus, į kuriuos jie netelpa, taigi mintis, kad jie yra vidutinio amžiaus, atrodo svetima.
Translyčių žmonių senėjimo suvokimas gali būti dar sudėtingesnis. Gyvenimas prieš lyties pakeitimą (angl. transition) dažnai apibūdinamas kaip prarastas ar pavogtas laikas, o pats lyties pakeitimas tampa lūžiu linijinėje gyvenimo progresijoje ir sąsajos tarp praeities ir dabarties pasidaro ne tokios tiesioginės kaip heteronormatyviame standarte. Nors lytį keičiantis žmogus išlieka savimi, jo išvaizda ir socialiniai vaidmenys gali drastiškai pasikeisti, taip atsirandant atsiskyrimui nuo praeities savęs ir jausmui, kad gyvenimas prasideda iš naujo. Anksčiau minėtas pasikartojančios paauglystės laikotarpis čia taip pat aktualus, nes translyčiai žmonės turi prisitaikyti prie savo naujo tapatumo jausmo, visuomenės lūkesčių ir, jei nusprendžia lytį pakeisti mediciniškai, hormoninių ar fizinių pokyčių. Kai kurie žmonės patys išryškina šį anachroniškumą ir sąmoningai apsupa save kitokio gyvenimo etapo simboliais, pvz., daro stereotipiškai berniukiškus ar mergaitiškus dalykus, kad patirtų lytį patvirtinančią vaikystę, kurios niekada neturėjo.
Apibendrinant, queer žmonės gali patirti savo gyvenimo eigą nelinijiniu būdu ir jaustis gyvenantys nesinchroniškai su savo heteroseksualiais bendraamžiais dėl nesitapatinimo su tradicinėmis tinkamo elgesio normomis įvairiais gyvenimo etapais. Queer laiko patyrimas priklauso nuo žmogaus tapatybės ir amžiaus, kuomet jis atsiskleidžia. Kadangi šis reiškinys priklauso nuo griežtų heteronormatyvumo standartų, galima tikėtis, kad jis išnyks visuomenei išlaisvėjus. Vis dėlto kol kas queer laikas išlieka aktualia tema queer teorijoje.
References / Šaltiniai:
Gender transitions in later life: The significance of time in queer aging. Online access / Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1080/01634372.2013.855287
Queer temporalities and the significance of ‘music scene’ participation in the social identities of middle-aged queers. Online access / Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1177/0038038510375735
Trans objects: materializing queer time in US transmasculine homes. Online access / Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1080/0966369X.2018.1457014
Jack Halberstam – In a queer time and place: Transgender bodies, subcultural lives (2005, NYU press).