Pirmoji menininkė Lietuvoje, pasakojusi apie meilę moterims

Šiemet tarptautinę lesbiečių dieną norime paminėti straipsniu apie pirmąją žinomą lietuvę menininkę, kalbėjusią homoseksualumo tema. Tai grafikė, tapytoja, fotografė Veronika Šleivytė (1906–1998 m.). Ši XX a. kūrėja nuotraukomis tyrinėjo savo tapatybę ir aplinką bei pasakojo meilės moterims istorijas. Jos kūryba unikali tiek temomis, tiek raiškos būdais, tačiau ilgą laiką V. Šleivytė buvo žinoma tik dėl tapybos ir grafikos darbų. Šleivytės nuotraukos dienos šviesą išvydo praėjus 8 metams po menininkės mirties, kai menotyrininkė Agnė Narušytė, nuvykusi į Kupiškio muziejų, rado du apdulkėjusius lagaminus, pilnus negatyvų, nuotraukų, laiškų. Šis archyvas atskleidė iki šiol nematytas Veronikos Šleivytės kūrybos ir asmenybės puses.

Šleivytė gimė 1906 m. Kupiškyje, neturtingoje šeimoje. Nepaisant tėvo prieštaravimų, mergina baigė gimnaziją, o vėliau įstojo į Kauno meno mokyklą. Mokydamasi nuolat dirbo, kad išsilaikytų, turėjo problemų su sveikata. Nuolatinis nepriteklius darė įtaką jos pažiūroms – studijų metais ji dalyvavo kairiųjų pažiūrų organizacijos veikloje. Šleivytei taip pat buvo svarbios lyčių lygybės idėjos: baigusi studijas ir dirbdama dailės mokytoja ji įsteigė pirmąją Moterų dailininkių bendriją ir tapo jos pirmininke, organizavo pirmąją Lietuvos dailininkių parodą. Per gyvenimą ji surengė apie 500 parodų, organizavo įvairius renginius Kaune, o pati prisimenama kaip visuomeniška ir labai mėgusi buvimą draugijoje.

Apie vyrus jos asmeniniame gyvenime žinių beveik nėra, tačiau iš susirašinėjimų žinoma, kad pradėjusi dirbti katalikiškoje mokykloje ji įsimylėjo ten dirbusią vienuolę Feliciją ir kartu su ja keliavo po Europą, lankėsi muziejuose, parodose, kol vienuolė išvyko į Ameriką. Iš menininkės laiškų archyvo žinoma, kad jos gyvenime buvo ir kitų moterų, o amžininkų teigimu senatvėje Šleivytė gyveno su moterimi.

Tarpukariu Šleivytė dalyvavo ir fotografijos parodose, pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje net laimėjo 8 vietą, tačiau čia jos eksponuotos nuotraukos neišsiskyrė iš konteksto – jose vaizduojami lyriški kaimo, pajūrio peizažai, su gamta gretinamas moters grožis. Tačiau tyrinėjant fotografijų archyvą A. Narušytę suintrigavo tai, kad niekada viešai nerodytos menininkės nuotraukos temomis ir raiška išsiskiria tiek laikmečio, tiek apskritai Lietuvos meno kontekste. Daugelis fotografijų eksperimentinės, darytos su dviguba ekspozicija, spalvintos. Menotyrininkė jose išskiria dvi temas – tai autoportretas ir fotografinis pasakojimas apie meilę moterims.

Autoportretų Šleivytė kūrė ypač daug, tiek viena pozuodama prieš kamerą, tiek grupinėse nuotraukose užstatydama laikmatį ir paskutinę akimirką pribėgdama prie draugų. Narušytės žodžiais, ji nebuvo mačiusi, kad kas „taip ištisai lįstų į kadrą“. V. Šleivytė fiksavo ne tiek aplinką, kiek savo pačios būtį pasaulyje. Fotografuojamus žmones ji sustatydavo į kompozicijas, tarsi mažus spektaklius, tokiu būdu perteikdama savo požiūrį, santykį su jais. Likusi viena prieš kamerą stebėdavo save, tyrinėdavo, kokia gali būti, įsikūnydavo į skirtingas savo asmenybės dalis, tarsi klaustų „Kas tu esi?“. Vienoje nuotraukoje ji apsirengusi kostiumą, pasirišusi kaklaraištį, užsimaukšlinusi vyrišką kepurę ir pasirėmusi lazdele. Kartais Šleivytė atkartoja stereotipinį to laiko moters įvaizdį su jūra, gėlėmis, vėju, tačiau tai darydama truputį perspaudžia, lyg išbandydama vaidmenį. Pasak Narušytės, šis performatyvumas parodo fotografės atsitraukimą nuo jai priskirto vaidmens. Galima pastebėti galbūt ne sąmoningai formuotą, tačiau daugumą nuotraukų jungiančią temą – moters atliekamą savęs ir savo vietos patriarchalinėje to laikmečio visuomenėje stebėjimą.

Meilės moterims tema Šleivytė nekūrė specialiai, tai tiesiog buvo pasakojimo dalis. Kaip nesuskaičiuojama daugybė neheteroseksualių menininkų istorijoje, ji apie savo meilę kalba ne tiesiogiai, bet per kodus – pritemdo kadrą, kontrastingai apšviečia veidus, taip pat naudoja klasikinės dailės simbolius, pavyzdžiui nuotraukose, kur jos mylimoji vienuolė Felicija ją maitina vynuogėmis ar vienuolių apsuptyje ji nuo obels ragauja vaisių. Yra ir vienas atviresnis bei labiau išbaigtas kūrinys meilės tema – fotodienoraštis „V. Šleivytės gyvenimo filma 1952–1953“. Jame jungdama fotografijas ir laiškų ištraukas autorė pasakoja savo ir Redos Kuzmaitės istoriją nuo susipažinimo iki išsiskyrimo. Pasak Narušytės, šis albumas yra originalus vaizdo ir teksto junginys, istoriškai labai anksti pasakojantis apie dviejų moterų meilę ir vertingas ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio fotografijos paveldo kontekste. Vyrų Šleivytės nuotraukose beveik nėra arba jie dalyvauja kaip nerealūs personažai, pavyzdžiui nuotraukoje, kurioje moteris apžiūrinėja antikines atletų skulptūras. Nuoširdžiai ir kartais ironiškai žiūrėdama į save, mylimąsias ir aplinką, fotografė kuria subjektyvų savo gyvenimo pasakojimą ir tokiu būdu suardo patriarchalinį žvilgsnį į moterį, kur moteris visada yra stebima, o vyras – stebėtojas, naratyvo kūrėjas.

2020 metais Kupiškio etnografinis muziejus išleido Veronikos Šleivytės fotografijų albumą „Foto Vėros Šleivytės“ – šiuo užrašu ji žymėdavo savo nuotraukas. Tai iš nuotraukų ir laiškų sudarytas kūrėjos meninis dienoraštis, parengtas menininkės, kuratorės Mildos Dainovskytės ir jau minėtos menotyrininkės Agnės Narušytės. Šleivytės nuotraukoms išvydus dienos šviesą tikimės, kad kūriniai, kurie jos gyventu laikmečiu galėjo būti skirti tik asmeniniam archyvui, suras pelnytą vietą fotografijos istorijoje, o menininkės asmenybė –Lietuvos queer bendruomenės atmintyje.